paukščiai
                    suko ratus
                     danguje
                     ir staiga
                    pamaldūs
                     debesys
                     pratrūko
iš paslaptingos pilkumos vanduo lašėjo
saldi kančia – taip gera ir taip pikta...
Štai kryžkelė – svaigi nesvarumo būsena,
kur susikerta ir juoda, ir ryški šviesa.
                     Ugnis ir
                    begalybė
                     pelenų,
                    išniekinta
                    ir svastika,
                    ir kryžius.
                    Taip pikta,
                    ir taip gera,
                    kai nežinai,
                    kur kelias
                    pasirinktas
                    mus nuves