Pamažu prasivėrė durys. Dar lėčiau pro jas išslinko į šlepetes įsispyręs senukas, kartu iš buto išsinešdamas ir dalį jo kvapo. Laiptinėje tikrai nekvepėjo gėlėmis, bet nematomas šleifas, besivelkąs senukui iš paskos, vienišos, ligotos senatvės kvapu nustelbė ir sunkų visur besimėtančių nuorūkų tvaiką, ir aštrų šlapimo dvoką. Tik išėjęs jis mašinaliai siektelėjo šviesos jungiklio, bet, lyg persigalvojęs, nuleido ranką pusiaukelėje ir įsikibęs į turėklą, labai atsargiai pradėjo leistis laiptais.

Dviem aukštais žemiau, ranka atskaičiavęs trečią pašto dėžutę nuo lango, pradarė jau seniai nerakinamas dureles. Patamsiuose apčiupinėjo dėžutės vidų pirštais ir lyg nudegęs juos staiga atitraukė. Kruopščiai nusivalė abu delnus į nudryžusio švarko skvernus ir dar kartą kyštelėjo drebančią ranką. Atsargiai ištraukė voką, kurį laiką glostė popierių, net uostelėjo.

Galiausiai pasisuko atgal link turėklų ir sunkiai šnopuodamas pradėjo įveikinėti laiptelį po laiptelio. Ties durimis senuką pasivijo lengvas kojų trepsėjimas ir vaiko pasisveikinimas:
- Labas vakaras, dėde.
- Čia tu, Kostuk? – pasitikslino senukas ir paskubomis, kol aštuonerių metų kaimynų berniukas nepabėgo, pridūrė, - O mane štai Domas su Kalėdomis sveikina, paskaityk, Kostuk. Užeik.

Mažylis ne itin noriai, bet visgi nusekė senuką į jo butą. Įėjęs, raukydamas nosį nuo slogaus kvapo, jis neramiai mindžiukavo priebutyje. Šeimininkas paragino mažąjį svečią į virtuvėlę, kurioje prisėdo pats ir ištiesė voką berniukui:
- Paskaityk. Iš kur rašo?
Kostukas paėmė voką. Judančios lūpos ir suraukta kakta rodė jo pastangas perskaityti užrašą mintyse. Galiausiai išpoškino:
- Vilnius. Telekomas.
- Aha, matai, Kostuk, koks svarbus dabar mano Domas – Vilniuje tilekome dirba, o tėvo nepamiršta, vis pasveikina. Nagi atplėšk, atplėšk, paskaityk ką rašo.

Berniukas atplėšė voką ir keletą minučių vartė rankose popieriaus lapelį, išmargintą skaičiais, vis vogčiomis žvilgtelėdamas į senuką. Pastarasis, užsitęsus tylai, pradėjo muistytis kėdėje ir nekantraudamas paragino:
- Nagi, skaityk, skaityk.
- Mylimas tėveli, - lyg įsidrąsinęs ir visiškai neužsikirsdamas pradėjo Kostukas, - pas mus dabar yra daug sniego ir mes su draugais dažnai lipdome sniego senius. O vakar mes lenktyniavome slidėmis ir aš aplenkiau visus kiemo berniukus. Dabar man patinka viena mergaitė, bet ji yra labai didelė ir nenori su manim draugauti, bet aš užaugsiu ir tada ji draugaus su manim. Aš dirbu Telekome ir gaunu vien tik dešimtukus, todėl mokytoja mane visada pagiria. Dabar yra Kalėdos ir visi žmonės sveikina vieni kitus ir gauna daug dovanų. Todėl aš sveikinu tave, tėveli, ir linkiu gauti daug dovanų. Aš myliu tave. Viso gero. Domas.

Vos ne vienu atsikvėpimu visa tai išbėręs, berniukas, atrodė, net bijojo įkvėpti ir atsargiai stebėjo senuką. Šis atžagaria ranka nusibraukė tik tik pasirodžiusias ašaras jau seniai nieko nematančių akių kampučiuose ir nieko nesakė.
- Tai aš jau eisiu, - padėjęs voką ant stalo, jau smukdamas pro duris, dar pasakė Kostukas.
Senukas truputį krūptelėjo trinktelėjus durims ir tyliai pavymui tarstelėjo:
- Ačiū, Kostuk. Matai koks mano Domas, neužmiršta, pasveikino.

Suradęs ant stalo laišką jis dar kurį laiką glostė jį drebančia ranka, jau nebešluostydamas vėl ašarojančių akių. Tada siektelėjo čia pat ant palangės gulinčios dėžutės su krūvele tokių pat vokų ir rūpestingai įdėjo į ją naujai gautą.
- Ačiū, Kostuk. Ačiū.