iš šalčio šios eilės, iš šalčio –
kalenasi dantys per žodį.
apsninga tiek irklus, tiek valtis
iš lėto ir velniškai godžiai.
po žvilgančio ledo klojimais
žuvytės sau plaukioja tingiai,
o kartais nuo didžuvių ginas,
kol čia, pas mane, tyliai sninga.
iš balto šios eilės, iš balto –
ridenasi pusnys į langus,
aš juos uždarau – šitaip šalta,
man pritaria griūvantys dangūs.
negriūva visi – po truputį
į atvirą saują – benamio,
tik tiek jam tereikia, kad būtų,
tik tiek jiems tereikia – žiupsnelio.