Aš taip toli
Ir taip ilgai
Tavęs ieškojau...
Gailingai šildžiaus
Prie svetimos ugnies...
O Tu buvai šalia –
Arti, kaip brėkštantis rytojus,
Kaip vaiko pėdos
Dar savam kieme.


Išeidavau toks neramus,
Surūgęs –
Į nežinią: ir nežinojau,
Nei kur,
Nei ko...
O Tu tikėjai, laukei,
Nebijojai
šakos, subrazdančios
į langą Naktyje.
Ir štai dabar,
Kai įveikti pavojai,
Kai sėdim mes abu –
Tik Tu ir aš, tik aš ir Tu – greta,
Teišsipildo mūs vaikų
Ir mūs anūkų norai –
Matyti mus abu
Per amžius tik drauge.

Pagulbis 2007 10 13