Labas,

Tur būt, labai nustebsi, kad pirmą kartą Tau rašau laišką. Nepyk, kad anksčiau to nepadariau. Vis kažkur skubėjau, bėgau... Tačiau šį kartą, kai vėl atėjai, aš stabtelėjau. Pažvelgiau. Įsiklausiau. Pajutau vėjo dvelksmą, vos pastebimą voratinklio virptelėjimą,  išgirdau klevo lapų skambesį, Tavo žingsnius miške, laukuose, gatvėse... ir nusprendžiau parašyti  Tau.
Rašau Tau todėl, kad noriu padėkoti.Nors, man, vidutinio amžiaus moteriai, turėtų būti gėda tai prisipažinti, tačiau žavėjausi Tavimi nuo pat vaikystės. Pameni, kaip apšaudydavai mane kaštonais? Kaip susibadydavau pirštus, kol išlupdavau didžiausią turtą – tuos blizgančius linksmus rudus kamuoliukus, jų prisikraudavau pilnas kišenes, ir patylomis ridendavau per pamokas.Gal tada pamilau  Tave? O gal, kai eidavome, nešini molbertais, tapyti į parką ar prie upės, kai pajusdavau Tavo ranką vedžiojant mano neklusnų, nerangų teptuką? Tik tada aš dar nežinojau, kad myliu Tave, o dabar žinau. Todėl ir noriu padėkoti už visa tai, ką suteikei man. Už tai,  kad išmokau pamatyti subtiliai nudažytus medžius, pajusti lengvą, lyg atodūsis, voratinklio glustelėjimą prie veido, ir ne tokios kaitrios, aprimusios saulės spindulius, už tai, kad išmokau pažvelgti į susimąsčiusį vandenį, širdimi įsiklausyti į saulėlydžio gamą. Ir už tas  niūrias valandas, kai netgi mobilus telefonas tyli, o už lango lyja ir lyja, vis lyja ir lyja. Jos reikalingos poilsiui, rimčiai ir susikaupimui, pabuvimui vien su savimi. Tik man nepatinki tada, kai būni rūstus ir negailestingas, alsuoji šalčiu, kandžiai geli į sielą. Kas ten žino, gal ir dabar tu gūdžiai nusikvatosi iš šių mano eilučių. Juk esi prisiklausęs tiek gražiausių posmų, tiek liaupsių. Turėtumei būti išlepęs, tačiau nemanau, kad esi toks. Myliu tave, droviai nukaitųsį, su auksinių garbanų kupeta, panašų gal į jauną dievaitį, ar į karalių.
Žinau, kad greitai iškeliausi, susirinksi savo turtus ir išeisi ūkanotais laukais, kaip ne kartą jau esi išėjęs, ištirpsi miglose, šiltesniu spinduliu švelniai pabučiavęs atsiveikinimui....
O aš lauksiu sugrįžtančio.
Visada Tavo......

Šio laiško aš neįdėjau į voką. Neužrašiau adreso, nes tas, kam jis skirtas, yra klajoklis. Laiškas taip ir liko mano sieloje. O gal RUDUO visdėlto jį perskaitė?