Varva akys į taures nežinomybės,
Pasirėmęs galvą sėdžiu...
Nuvilnijo prieblandoj drėgna ramybė –
Nuo jaukumo ėmė vysti gėlės.

Ausis nukrito, tylą perplėšė,
Liežuvis laižo žaizdą jos.
Sušlaviau, išsinešė...
Žaizda paliko, mano lovoje miegos.