Svajonėse
Pabėgau nuo kasdienybės
takais svajonių.
Pasislėpiau nuo varginančios
buities monotonijos.
Pavirtau paukščiu ir pakilau
į dangų.
Pažvelgiau į žemę,
į save pačią,
į tuos sunkumus, kurie mane slegia.
Slegia? Ne! Tik slėgė.
Iš aukštybių pamačiau gyvenimo tikslą,
jo prasmę.
Kylu vis aukštyn ir aukštyn.
Kuo aukščiau kylu, tuo aiškiau darosi,
kokia kasdienybės verge aš buvau...
Ir kai jau kilti nebebuvo kur,
nutariau –
nusileidusi į žemę nebeklaidžiosiu kasdienybės labirintais.
Laiko, kuris skirtas man, nevalia eikvoti menkavertei kasdienybei.