Šią naktį tyliai tyliai,
           sudaigstęs mintimis,
Pasvėriau skausmo gylį –
           išbėriau raidėmis...

Už lango mėnuo kopė
          laipteliais debesų,
Uždusęs ir ištroškęs
          šaltų rudens lašų.

Pagirdyčiau druska jį –  
          (ją surinkau nuo skruostų),
Bet mėnuo juk ne draugas –
          jis ašarų nešluosto.

Jo blausią šviesą gaudė
          ir gūžės atviri
Ant drėgno lapo skiautės
          jausmai, per daug nuogi.

Jau užrakintas vokas
iš byrančių raidžių...
Laiškanešy Mėnuli,
išsiųski jį! Meldžiu.

         *   *   *
Šią naktį tyliai tyliai aš uždarau duris.
Nedraugiškas mėnulis užkals jas vinimis.