Ant mūzos sparno
Mūzos sparno dulkės
nusėda į delnus
lediniam vakare,
kai mano pirštai jautrūs.
Mūzos veidas tylus,
nusigręžęs į balną,
ant kurio sėdi tu –
vėl manęs nesulaukęs
ir nespėjęs sukosėti
pirštinėn šerkšno,
o ant jos miršta lapai
dirbtinėm akim.
Nusisukęs paragini žirgą –
kur josi?
Mano menas užmiršti pradingo –
grąžink
saują laiko ar nuorūką laisvės,
tą, kurią kažkada
prieš vidurnaktį uždegėm.
Mano mūzos sparnai,
atsakykit, kai klausiu:
kai išjoja pasaulis,
ar taip lengva užmiršt?..