Kai tavo vokus uždarė naktis,
aš pavogiau akių dugną –
skaidrų, ramų...

tėvas sakė, kad būsiu vagis,
bet pažinti savęs nesuspėjau,
nesakau, nebuvau neregys,
tik užmerkiau akis jam išėjus.
kaip dabar užsimerkęs guliu –
tik ropoja vokais šaltos žvaigždės,
šimtą metų nebuvo balų,
šimtą metų žadėjau ateiti,

bet dabar tų balų jau per daug,  
tiek liūčių – nepadėtų net Nojus.
dar savaitę ir dieną palauk,
tik nepyk, kad laukimas pristojo.
tavo kūnas užžėlė usnim,
tavo akys įbrido į naktį,
nebijoki, aš čia, tu nurimk,
mano žeme, aš tavo, ir taškas.