laižydamas
                          varvančioj pastogėj
snarglius
                          pradedu dieną
iš naujo
                          ne naują
spardydamas
                         spalvotus
lapų lavonus
                         pirštus
žemėtus
                        sustingusius
bandau
                        sušildyti
česnakais dvokiančiu
                       vakarykščiu
kvapu
                       vidudieniu
po kryžiais
                       norėtųsi
prigult visam
                      akimirkai
žinoti viską
                      apsimest
nežinančiam
                      numirusiam
parodyt
                     dieną
ten nieko nėr

           neskubink