Atitraukiu nuo lango užuolaidas. Tesrūva į kambarį auksinis rudens srautas. Te minkštai įplaukia aksominė nakties upė...
Stoviu prie lango ir žvelgiu į vakarėjantį dangų. Mintys kyla aukštyn ir įsilieja į įvairiaspalvę dangaus paletę. Norisi tikėti, kad kažkur, prie kito lango, stovi Tu, kad tavo akys regi tą patį vakaro spalvų žaismą, ir tavo mintys taip pat kažkur keliauja. Taip norisi tikėti, kad jos susitiks ir plauks kartu, sukibę it šapeliai, auksinio rudens srauto nešamos...