Atsarginė teritorija (5)

Tas įėjimas, apie kuri užsiminė miestelėnas, tikrai buvo visai netoli, tačiau pranoko bet kokius lūkesčius. Du miestiečiai regionierių įvedė į tamsią ir priplėkusią pailgą patalpą. Kol akys apsiprato prie tamsos, Miltas visai nieko neregėjo. Vėliau paaiškėjo, jog tai ilgas veik po visą miestą besirangantis koridorius. Jis čia buvo prišnerkštas įvairiomis atliekomis. Blausiame apšvietime vos vos matėsi ant grindinio išbarstytos maisto liekanos, kurias krimto ir žiurkės, ir kažkokie nususę šunys. Koridoriaus tamsoje šmėžavo kažkokie siluetai. Netrukus paaiškėjo, jog tai yra žmonės. Jie kažką nešė iš vienos patalpos kitą. Vienintelis apšvietimas šiame koridoriuje - nedideli apmusiję langai lubose. Šviesą dengė ir gausūs voratinkliai, karantys visur: ir palubėje, ir ant sienų, kurios nežinia kada buvo dažytos. Bet čia, viduje, buvo akivaizdus šioks toks gyvenimas. Regionieriui besižvalgant po šią keistoką ir skurdžią aplinką, pro šalį prabėgo būrelis murzinų ir krykštaujančių vaikų, kuriems, rodos, ne motais tokia koridoriaus skurdybė ir šiukšlių krūvos. Gal jie paprasčiausiai neregėjo nieko šviesesnio ir geresnio už šią apleistą patalpą?
Miltas Gardonas vis dėlto atsitokėjo:
-Naujoje Viešvėje ar yra koks nors vadovas arba meras?
Vyresnysis, vardu Apolijus, atsakė, jog yra toks vadas, gyvenantis komunos centre. Bet jis nenurodė kur ir kaip galima surasti pastarojo rezidenciją. Miltas, nesulaukęs jokio aiškaus atsakymo, pats nusprendė leistis į kelionę. Pareiškęs padėką tiems dviem varganos komunos gyventojams, žengė koridoriumi pirmyn, net nežinodamas kur nueis ar apskritai ras to keisto miesto vyresnybę. Tiesa, Dimisijus ir Apolijus dar mėgino sustabdyti keistąjį atvykėlį, tačiau pastarasis atsisakęs bet kokių naujų patarimų, net nesustojo.
Koridorius priminė painų labirintą. Abejose sienose būta daugybė durų, matyt i kambarius arba butus, kurie veikiausiai atrodė lygiai taip pat varganai kaip ir ta valdiška stogu dengta gatvė. Gardonas tokią akimirką labai sielojosi, kad taip ir neprisijungė prie to nepiktų žmogelių. Dabar teko veikti vienam, pasikliaujant intuicija ir drąsa. Žinoma, vien šito nepakako. Reikėjo būti atsargiam, atidžiam ir įžvalgiam, kad viską daugmaž lydėtų sėkmė ar bent reikalas pasist0met4 teigiama linkme...
Patalpa, einant pirmyn, šiek tiek įvairėjo ir gyvėjo. Koridoriuje buvo jau daugiau praeivių. Be to, jis atrodė šiek tiek švaresnis, nors pakampėse kur ne kur riogsojo krūvos visokio niekam nereikalingo šlamšto, kurio išmėžti niekas nepasirūpino. Viduje, ant sienų, būta vis daugiau senų užrašų, dažniausiai tik ruthenų kalba. Vien jie bylojo, jog tai ne miražas, o tie keisti pirmieji pažistami šiame mieste – nemelavo. Ko gero, šiame pasaulyje variagai ir lituedai tikrai susikūrė šiokias tokias valstybes, o vienas iš  jų centrų – Nauja Viešvė.
Kelyje pasitaikę praeiviai neretai žvilgčiojo i keistąjį atvykelį. Vienus imponavo, o kitus stebino keista Milto kariška apranga, trečius – neregėti veido bruožai bei tamsus gymis. Daugelis ar iš pagarbos, ar ko bijodami, vos tik pamatę Gardoną, traukėsi į koridoriaus pašalius, užleisdami einančiam kelią, o treti pastarojo sutiktieji netgi lenkėsi ligi pat purvinos ir dvokiančios žemės, išreikšdami savo pagarbą ar netgi nusižeminimą nelaukto svečio adresu. Regionierius tokiu reginių nebuvo matęs netgi atkampiausiose Čainų kolonijose: Pietų Maroke ir Bušmenijoje, kur buvo gaudomi vergai...
-Aslam voretu! – keliaklupsčiavo vienas mužikėlis, demonstruodamas, jog neturi piktų kėslų. Matyt jo “Aslarn voretu\" reiškė kažkokį pagarbų, tik didikams arba aukšto rango valdininkams skirtą sveikinimą, arba kreipinį. Miltas Gardonas, nežinodamas kaip atsakyti, tik pritariamai palingavo galvą, nors irgi ne be abejonių dėl šito gesto. Sutiktasis keistuolis po šitokio kreipinio netrukus prabilo:
- Mėnia agrabili! (1)
Miltas suprato šiuos žodžius, nors jo pasaulyje ruthenai paprasčiausiai atsakytų: “menia avorili\", o čiabuvio žodynas buvo sudarytas, matyt, vien iš kažkokių tarmybių.
- Kuo jums galiu pagelbėti?
Netrukus senis kapota ir keista tarme papasakojo apie ji ištikusią bėdą. Pasirodo, ji apšvarino nepažįstami svetimšaliai, apsivyturiavę keistais skarmalais kaip tai daro kai kurie berberai, osmancai ir egiptėnai. Seniokas pastebėjo, jok tie tipai, kurie buvo šeši, kalbėjo iš viso jam nesuprantama kalba, bet, regis, reikalavo turtų. Tiesa, nukentėjelio būta ne kažkokio turčiaus, o eilinio vargšo šioje skurdžioje ir apleistoje komunoje. Naujasis Milto pažįstamas parodė savo seniai tvarkos nemačiusius apartamentus, kuriuos sudarė vos dvi tamsios patalpos. Pravėrus išklerusias senokai dažų ir švarą bemačiusias duris, prieš regionieriaus akis atsivėrė itin netvarkingos virtuvės vaizdas. Pastaroji nebuvo itin didelė, todėl čia tilpo nemasyvus stalas, kelios purvinos taburetės, keista, berods, dujinė viryklė bei dvi pajuodusios spintelės tarp kurių buvo sulamdyta kriauklė į kurią pro neužsuktą čiaupą įkyriai čiurleno vandens srovelė. Į šitą bei kitą kambarį šviesa pateko tik pro lubosna įrengtus stoglangius.
Senis Miltą nusivedė į kitą patalpą, kurią tik sąlyginai buvo galima pavadinti miegamuoju. Dabar čia viskas atrodė tarsi po įnirtingos saugumiečių kratos. Tie nežinomi niekšai vargšą būsto gyventoją regis labiau išgąsdino negu apšvarino.
Gardonas nelabai tikėjo, kad čia galėjo būti bent šimtą graikiškų drahmų ir nors vienas auksinis papuošalas, tačiau jis kaip matant sau pripažino, jog šito pasaulio mąstais netgi mažesnis ir menkesnis turtas, ko gero, yra laikomas dideliu, gal net padoriu, tiesiog norma...
-Kto ro ony bili? (2) - pasidomėjo Miltas.
-Inostrancy, (3) - vos susitvardydamas, net drebėdamas atsake  apvogtasis.
Miltas Gardonas visiškai nenorėjo veltis i šitokią istoriją. Regionierius nemanė, kad sugebės susitvarkyti su kažkokiais vagišiais, nepagailėjusio vargšo. Tik tuokart Miltas pagalvojo, jog tiek seniokas, tiek ir kiti šio keisto miesto gyventojai jį palaikė ne kuo kitu, o kažkuo panašiu j žandarą ar policininką. Gal tokį įspūdį jiems sukėlė keista atėjūno apranga, nors ir nešvari. Karys turėjo ir savo problemų, kurias troško kuo skubiau išspręsti, o tuo pačiu greitai išsikapstyti iš tos nelemtos kebeknės. Gardoną visiškai neviliojo amžina klajonė ir netgi veidmainystė tame nepažįstamame mieste. Bet, vis dėlto, sutiko tam skurdžiui bent šiek tiek pagelbėti. Viso pirma, jis ištardė apie įvykio smulkmenas. Po to pasidomėjo kur būtų galima surasti artimiausią policijos nuovadą, mat prisipažino esąs ne vietinis. Senis, nieko pikto nepagalvodamas, atsakė:
-Ana jest nedalieko, za polraz oborota.(4)
Ką tai reiškė Miltas nelabai suprato, todėl paklausė:
-Kurioje pusėje?
-Napravo ot mojevo kvartyra... (5)

Bus dar

--------------------------------------------------
Paaiškinimai

1 Mane apvogė
2 Kas jie buvo?
3 Svetimšaliai
4 Ji yra netoli, už pusės posūkio.
5 Į dešinę nuo mano buto.
Tikras Dearnis