Pražys trys narcizai seniai užkimusioj gerklėj,
pabus artojas po košmaro.
Suprasim, kad dangoraižiai (kaip keista) bijo aukščio,
bet juos griauti būtų klaida...
Žersim pinigus benamiui pro kaminą,
prinešim jiems žvakių šviesos...
Ir skersgatvius puošim,
įkvėpti utopijos žiemos.