.,.
Kambaryje buvo didingai šalta ir erdvu. Mes dainuojam. Su kiekvienu įkvėpimu mano širdį užgula jaudulio našta. Kaip kelionė, staiga suvokus, kad pasiklydai. Bet didelis mus paruošęs darbas veržiasi lauk. Nestabdydamas. Gal tik šiek tiek nuklysdamas.
Oro stygius. Iš širdies – aimana. Akys mato neregių vaizdais. Jie pinasi ir susilieja į didžiulę matmenų neturinčią tamsą. Mes dainavome. O aš jau nebejaučiu, kad kvėpuoju. Pratisi klyksmai aidi kažkur pakeliui. Ir vėjas, skersvėjų kulkos... Mintyse blaivu. Tik iš išorės mažytis miegas, ir mes ramiai, be skausmo, vėl galėsime apsikabinti.