Dažnai aklai grįžtu. Nubudęs kitą rytą,
bandau palikti savo sutemas – pakylu
link rymulių dangaus, kur druskos pabarstyta
per lykumą tylėjimo – išblukęs, sudarkytas.

Tariu: sudie, melsvi nuplaukiantys į tolį
padangių skriemuliai, nuo debesų atplyšę,
jūs be manęs nuogi, tik rūgsta pienių vynas,
dievysta kur aukštai, kai mintimis nuklysti,

išlindęs pro marškonį nublukusios drobelės
ir kaip dėmė užtiškęs gyva dėme raudonio,
nors neteka čia kraujas, o priešaušris bujoja –
esi beginklis druidas ar fantasy herojus.