Aš liksiu užsirakinus tarp senų rakandų. Iš kibiro gersiu chlorą, kad viduje būčiau tokia dezinfekuota ir švari. Iš mažytės spintelės išsitrauksiu dulkėtų servetėlių blizgučiams nusivalyti. Lauksiu kiekvienos valandos, melsiuos į rytus... Vėliau išsigimsiu į keisčiausias formas, ir mano išgalvotų žodžių niekas nesupras. Aš repetuosiu cirko numerius savo kūniškam atspindžii puošti, bet jų taip niekas ir nepamatys, nebent tie dėdės, kurie vaikšto ir tyrinėja visus pro mikroskopą... Taip bus, jei liksiu.
...
Aš bėgsiu, kad pasiklydusi apsidžiaugčiau. Mane rastų senas kilimų pirklys ir aš kurį laiką gerčiau su juo arbatą, bet kai jam pabostų, jis išsitrauktų sidabrinį įnagį ir nudirtų man odą. Aš kabočiau kaip trofėjus jo namuose, o jo žmona šlykštėtųsi manim tol, kol paslapčia neišmestų. Likčiau tuščiavidurė ir ant kalno visi galėtų pamatyti, kaip mane peršviečia saulė, neaprėpdama tuščiavidurio skaidrumo. Taip bus, jeigu bėgsiu.