Kai vakaras į glėbį - verkia akys
nušaučiau naktį tarp miglos beržyne,
tik aklas aš, net virpu, žiba sagtys-
skylutėmis atskilusių žievelių gėrisi,

nutrinčiau laiką lakų - birų smėlį:
neliktų nieko švento, dūmai sklistų
bežadis šiandien angelas, besielis-
nežadinki manęs, suprask įniršęs,

žievelės lupasi nuo brazdo, lūpų,
nuo dantenų kraujuoja - rytas švinta-
toks ištemptas lieku, veriu ant pirštų
žiedelį akmeniu, tik votys tvinksta,

pritvinkčiau į tave, į glėbį alkaną,
kai muša pulsas ir kai noriu verkti-
aš – baltaskruostis, negodus, bet velka
į sutemas tošelės vakarotos varo.