Atsarginė teritorija (3)

…purvas… diena… saulė  ir… jis  vis dar vienas, gyvas…

***

Nenusakomai aitrus dvokas tiesiog rietė nosį… Gardonas atsistojo, iš pradžių nusipurtė trenkiantį  purvą, nors tos jo pastangos atrodė bevaisės: dauguma nešvarumų taip ir liko ant kūno ir drabužių. Atsistojęs tolumoje, šiaurės vakaruose, pastebėjo objektą panašų į miestą. Miltas žinojo, kad arti Gareltaimo karinės bazės nėra nė vieno mažesnio ar didesnio miesto ir netgi kaimo. Tai buvo nykūs ir nuobodūs tyrai. Jie būtų tikrai mirtinai nuobodūs, jei ne tie visi paskutiniųjų mėnesių, o ypač dienų  įvykiai. Prieš akis regimas lygumoje išsidriekęs keistas, visiškai nematytas miestas atrodė panašus į dykumų miražą: mirgantis, nepastovus ir neužtikrintas. Saulės šviesoje spindintys dviaukščiai ir triaukščiai pastatai buvo neregėto stiliaus, nors iš pažiūros atrodė šiek tiek panašūs į musulmanų senovinius kaimų ir miestelių namus. Nematytasis miestas šiaip rodės esąs beveik negyvas. Nuo jo nesklido jokie garsai, tarsi kapinėse. Tik tolumoje  vos beatpažįstami paukščiai suko ratus virš jo, žinoma, jei apskritai viskas buvo tikra…
Atidžiai apsižvalgęs, Miltas nepastebėjo savo bendražygių: nei gyvų, nei mirusių. Nerado ir savo asmeninio ginklo, kurį, prisiminė, turėjo rankose iki pasineriant jo sąmonei į juodą tušą. Prie plataus odinio diržo kabėjo tik standartinis čainų herbu papuoštoje makštyje įkištas rymiškas durklas. Tai ir visa ginkluotė, kurią turėjo. Ir purviną uniformą, kurią pastebėję to keistojo miesto gyventojai velniai žino ką pamanytų, - nelinksmai susimąstė Gardonas. Po truputį atsipeikėdamas, jis vis tiek apsisprendė keliauti link pastatų iki kurių turėjo likti koks  puskilometris. O kurgi eiti toliau? Priešingoje pusėje buvo žalsvai geltona kemsynė, paįvairinta nušiurusiais, parudavusiais ir kreivais krūmokšniais. Tik rūko nesimatė, kaip, beje, ir pačios karinės bazės, nuo kurios realiai spėjo nutolti tik kokius keturis šimtus metrų!
Miltui pasirodė, kad miestui vieta pasirinkta tikrai ne kokia, nes čia turėjo trūkti vandens, o ir vietovė labai nutolusi nuo kitų apgyvendintų teritorijų.  Bet nepaisant šių minčių, vaikiną sudomino miestas, o ne jį supanti aplinka, kuri, atrodo, visai neįveikiama nuotolio prasme. Visai kas kita - tie pastatai. Regionierių šis reginys tiesiog traukte traukė kaip magnetas. Čainų karys į  priekį slinko atsargiai, apsižvalgydamas, įsitikindamas ar tikrai nėra netoliese jokių pavojų. Viskas, atrodo, buvo nekalta, ramu ir turėjo nereikalauti karinės parengties, nors galėjo būti atvirkščiai.
Taip Miltas Gardonas palengva atsidūrė prie to nepažįstamo miesto vartų. Ten jo niekas nepasitiko. Pasižvalgęs į sienų viršų, karys ir ten nieko gyvo nepastebėjo, tik nugirdo keistą garsą. Jis priminė nerangios ir gremėzdiškos mašinos dundesį, prasimušantį pro storą mūro užtvarą. Garsas pasigirdo čaižus, netgi džeržgiantis, sklindąs tikrai už tų sienų.
Mūras lauko pusėje buvo aukštas, prilygstantys dviejų , o kai kur net triejų aukštų namui, atrodė lygus, su mažytėmis, be abejonės, tik šaudymui skirtomis keturkampėmis angelėmis. Pro jas niekas nesirodė. Net ginklų vamzdžiai…
Nepastebėjęs nieko įtartino, Miltas atsargiai sudunksėjo į geležiniais apkaustais sutvirtintus vartus, o po to atsitraukė. Belaukdamas kol kas atsilieps, regionierius spėjo ištyrinėti sumanių kalvių ir juvelyrų sukurtus  metalinius ir medyje išraižytus ornamentus, kurie toli gražu visai nepriminė jam pažįstamus įvairių tautų ir šalių simbolius. Vartų centrinę dalį puošė mįslingas stačiakampis kuriame įtilpo įmantrus ženklas. Kai kurios šito mįslingo darinio linijos, atrodo, buvo įbrėžtos labai seniai, o kitos, toks įspūdis, jog tiktai vakar. Raižinys ant metalo iš pirmo žvilgsnio priminė supaprastintą miesto planą.
Patys vartai vos nesiekė sienų viršaus - tokie atrodė gigantiški ir sunkūs, rodos, skirti kiklopams  įeiti.
Vartų niekas neatidarė. Miltas nusispjovęs nutarė ieškoti kito iėjimo į šį paslaptingajį miestą. Dar sykį pažvelgęs į paslaptingajį ženklą,  nusprendė, jog tai galėtų būti ne kas kitas, o paprasčiausias miesto planas, nes žymenys nebuvo nei simetriški, nei primenantys kokius nors augalus ar gyvūnus, o juolab - čainų arba kitos šalies hieroglifus. Neturėdamas su kuo pasitarti, Gardonas leidosi  į miglotą žygį. Trumpai mintyse apmetęs grubų planą, nužingsniavo kairėn…
Jis gerai įsidėmėjo tą vadinamąjį "planą", todėl skubėjo į visai priešingą to miesto dalį, kur pagal ženklus, turėjo būti kažin koks įėjimas. Gal būt esama ir kito, dar nepažymėto įėjimo? - uždavė klausimą sau keliauninkas, bet atsakymų į painią mįslę vis dar nebuvo.
Kol kas nuobodžiuose sienose jokios angos, primenančios duris, tačiau nepaisant to, Gardonui rodėsi, jog jį nuolatos kas nors stabi. Šitaip susiklosčius įvykiams, atsipalaiduoti nebebuvo priežasčių.  Netekus  bendražygių visiškai nebuvo drąsu. Be to, ir netikėtas sąmonės praradimas neliko be pėdsakų. Miltą dar tebeslėgė galvą tebegaubiantis maudimas. Bet jis nebuvo nebepakenčiamas, trukdantis galvoti ir imtis veiksmų. Tiesa, regionierius jautė silpnumą, tačiau valia buvo stipresnė. Ji skatino Gardoną judėti ir nors laikinai negalvoti apie ištikusius sunkumus. Nepažįstama aplinka, be abėjonės, skatino kuo greičiau imtis tyrinėjimų. Be to, jei įmanoma, regionierius troško surasti be pėdsakų dingusius bendražygius arba bent jų negyvus kūnus ir daiktus. Penktajį regionierių būtų patenkinę ir menkiausios žinios apie jų žūtį (arba buvimą), nuotrupos susijusios apie pastarųjų egzistavimą. Kol kas paslaptingos, jokiame žemėlapyje nepažymėto  miesto sienos nieko nebylojo, kad iš viso čia esama kokios nors gyvybės, žinoma, jeigu tie, ne visai seniai pasigirdę garsai, primenantys mechanizmų keliamą triukšmą, buvo tikri, o ne apdujusios samonės sukelti haliucinacijos padariniai. Beje, ir pats keistasis miestas vis dar atrodė NE VISADA realus, tarsi iš sapno. Tokiomis aplinkybėmis Miltas Gardonas labai pasigesdavo savo pistoleto…
Vakarinė siena nebuvo lygi. Ji rangėsi priklausomai nuo išorinių pastatų konfigūracijos. Be to, ji čia ne visai priminė tikrą ginybinį itvirtinimą. Už vieno posūkio  neįveikiama kliūtis visiškai išnyko. Jos vietoje - atviras jokios tvoros neapsaugotas sodas. Jo viduryje tyvuliavo murzinas meldais ir kitais vandens augalais apjuostas tvenkinys. Prie jo ganėsi kelios ožkos. Nedidelį šalimais vandens telkinio augantį sodą sudarė kelios  trešnės, abrikosai, žodžiu kaip ir turėtų būti pietinės Evrėjos platumose. Tarp medžių driekėsi nušiurusi geltonuojanti pieva. Tik arčiau vandens augmenija buvo kiek vešlesnė. Ten  tie gyvuliai rado ką rupšnoti.
Regionierius atidžiai apsižvalgė ar kur nors nėra žmonių. Deja, jų čia nebuvo, tačiau tos besiganančios ožkos bylojo ką kita. Kažkur turėjo rastis nors viena gyvybė. Ilgai nedelsęs, Miltas, pasuko sodo link. Perėjęs pievelę, tolumoje, už seno išsikerojusio vaismedžio pastebėjo besislepiantį tamsų siluetą. Pastarasis greitai dingo iš akiračio. Gardonas, prisidengdamas medžių kamienais, nėrė pirmyn, stebėdamas ar kur nors nėra kokio nors praėjimo: durų, vartų ar šiaip gatvelės. Sėlinant, šitoks trokštamas kelias netrukus pasirodė. Juo ir paspruko neseniai pastebėtas nepažįstamasis bėglys. Kas jis toks? Nežinomų šalininkų šnipas, paprastas miestietis ar apsauginis? Teisingų atsakymų nebuvo galima tikėtis, kol Miltas nesutiko bent vieno to miesto gyventojo ir  taikiai su juo nepasikalbės. Tiesa, netgi ginkluotas susidūrimas su gyventojais galėjo daug ką paaiškinti, atverti visas ligi šiolei tvyrančias paslaptis. Bet Miltas Gardonas visai nesistengė pulti ką nors ir kautis, juolab, kad pats nebuvo iš tų, kurie  mėgsta tik ginklu spręsti įvairias problemas. Beje, likimo nublokštas karys  visiškai nepasitikėjo savo  durklu. Pernelyg menkas  buvo ginklas, jeigu kartais užpultų ištisa gvardija miesto gynėjų.
Apšnerkšta  ankšta pastatų rėminama gatvelė buvo trumputė. Čia nesimatė nė gyvos dvasios. Ja nebūtų galėjęs pravažiuoti joks garinis ar vandeniliu varomas ekipažas, nes mėtėsi tuščios jau pūti pradėjusios dėžės, nebenešiojami skudurai, kurie kadaise vadinosi drabužiais. Gardonas pastebėjo kažkokio dviračio liekanas, bet tokio keisto, jog rimtai suabejojo reginio tikroviškumu. Be to, gatvelės gale riogsojo surūdijęs ir, tikriausiai kažkada degusio ekipažo korpusas. Ant  pajuodusio ir surūdijusio metalo vos beatpažįstamais rutheniškais raštmenimis buvo suraityta: MOSKVIČ. Ką tai reiškė, regionierius net nenumanė. Labiausiai jį stebino to ekipažo dydis. Jis, palyginus, su čainų ar berberų gaminiais, atrodė pernelyg mažas. Karys pamanė, jog tai būta aparato, vežiojusio vaikus.
Nebaigus apžiūrinėti keisto radinio, penktajį regionierių užklupo iš kažkur išlindęs šuva. Gardonui lyg tyčia akyse pasklido migla, galvoje vėl ėmė spengti, o visi garsai ausis pasiekė iškraipyti, kažkokie prislopinti. Miltas, nors ir stengėsi, vos vos išlaikė pusiausvyrą, sunkiai orientavosi. Įkyrus šuo, nors ir nedidelis, puolė ateiviui įkąsti. Gardonas, kad ir kiek žvalgėsi, tačiau nelengvai spėjo gintis nuo  skalijančio priešininko. Gal būt tas  padaras būtų padaręs daugiau žalos, jei ne kažkokie vietiniai gyventojai. Miltas Gardonas tik praregėjęs pamatė į jį besiartinančius apskurusius miestelėnus, kurie ir nuvijo piktą skaliką.

Bus dar
Tikras Dearnis