APIE DARBĄ…

Mano darbas toks liūdnas – imtum ir pravirktum čia pat, aprašinėtame suole, ašarotom akim užsižiūrėjęs klasės lenton, nors ji, pripildoma žodžiais, niekada man gyva neatrodė. Dabar galvoju, kad mokyti vaikus turėtų būti taip gera. Prašau, nepeikite manęs iškart, o pagalvokit, kiek jausmų talpina augančios jų širdys. Gali pajausti pyktį, džiaugsmą, nors banalią nuostabą, užuosti atradimo kvapą, ar jausti suvokimo skonį. Gali pajausti viltį ar nusivylimą, viską jausti, jausti, jausti…
O man taip liūdna - jau daugybę metų nemačiau jausmų  žaidimo. Ach, kaip liūdna ir nyku mokyti dirbtinius žmones skaityti…

…SNIEGĄ…

Šitie sniego trupiniai ant mano veido įgavę cinamono skonį. Matyt, Augusto močiutė vėl kepė bandeles su cinamonu. Vaiko akys nuobodžiai klimpsta į pusnį prieš išrinkdamos iš kurios vietos derėtų pasidaryti naują sniego gniūžtę. Berniukas mato ant vieno kupsto gulintį laikraščio lapą ir prisimena tą dieną, kai išmoko skaityti. Tuomet tuo taip didžiavosi. Vis skaitė ir skaitė vieną vienintelę pasaką apie sniegą, kol pagaliau nusprendė ir pats su juo pažaisti.
Nagi, atsakykit: kuris iš jūsų nežinote, jog geriausia žaisti užvalgius močiutės bandelių su cinamonu?..

…IR MONOTONIJĄ

Šalta-balta-snieguota nuobodybė laukia vis dar krentančių lapų, seniai išsivėdinusių liepos vidurdienio karštį. Vienodos snaigės greit užglostys ryškų klevo pašaknio žaismą. Jos vis leisis: kartais gal net daug greičiau negu atrodo sugeba, bet vis taip pat vienodai baltai. Galų gale paskleis vienodą tinklą, migdydamos ant žemės prisnūdusį rudenio vaiką. Lėtai ir švelniai supsis ant blakstienų snaigės, gal net uždainuos lopšinę ar spalvotą raudą laikui sulėtinti. Taip vienodai ir lėtai glostys galvą rudeniui šalta-balta-snieguota monotoniška žiemos ranka.