Rudens elegija
Šiandien aukštas dangus,
debesų kamuoliai,
iškedenti, sugniaužyti saujoj,
pro išplėštus kraštus,
nudažytus gelsvai,
bailiai žiūri žemyn
pasislėpti ketinanti saulė.
Girdis gervių klyksmai,
lyg trimito garsai,
tavo vardo raide išrikiuotos
gervės moja sparnais,
išdidžiai ir lėtai
jos išskris, ir pradings
šiltos vasaros naktys sapnuotos.
Liks rudens nykuma,
kai barbena lietus
įkyriai, lyg į sielą, į stogą,
medžiai meta lapus,
bus nuogi, ir švininis dangus
nakčiai veidą išskleis,
paryčiais taps raudonas.
Vėjai miglą sklaidys,
nuskriaus šalnos gėles,
tavo vardą vis lūpos kartoja,
be tavęs per sunkus
tas ilgumas naktų,
kai sulaukt negali,
kol išaušta dar vienas rytojus.