Kai stoviu arba kai sėdžiu manęs dažniausiai klausia to paties:
         "Ar galim susitikti?"
Dažniausiai po tokių klausimų mane pagaudavo sumišimas...
Šiandien aš tapau kategoriškas:
         "Ne"
Natūralu, kad po tokių atsakymų visada seka nelogiški "Kodėl?" arba "aišku".
"Kodėl?" mane erzina. Visų pirma, priežastis gali būti asmeniška, o visų antra - koks skirtumas?
"Aišku" pasakomas iš orumo. Kas, po galais, gali būti aišku, kai niekas ne aišku? Taip ir įkliūnam.

Bet aš galiu pasakyti ir daugiau:
          "Ne. Negaliu skirti nei vienai (-am) iš jūsų laiko, nes aš jau dvylikti metai kaip įsimylėjęs"
          "Įsimylėjęs? O Dieve mano! Ką?!"
          "Mokslus aš įsimylėjęs, mokslus..."
          "A, tai juos mes visi mylim. O jeigu rimtai?"
          "O jeigu rimtai, tai matematiką"
Nesupranta manęs niekas. O kai nesupranta tai darau taip, kad dar labiau nesuprastų:
          "Pykstamės su ja (matematika) pastoviai, keikiam vienas kitą... Būna vidury gatvės pasiunčiam kits kitą į skirtingas puses, nesikalbam mėnesius. Bet vis tiek aš ją myliu, negaliu be jos ir privalau kiekvieną kartą taikytis. Per tiek metų visko buvo... Pirmi keturi - lyg ilgas medaus mėnuo. Penkti, šešti, septinti metai - ne tokie šviesūs. Žavėjausi lietuvių kalba, geografija, o prasidėjus aštuntiems mūsų bendro gyvenimo metams aš susižavėjau istorija. Bet ką daryti?"
Žiūri išpūtę akis, o aš toliau sau ūsą raitau:
           "Ir taip bandau, ir taip. Niekaip nesigauna atnaujinti santykių. Galbūt visai ant manęs užpyko, o gal tai visai ir nebuvo meilė? Žmonės juk keičiasi ir matematika keitėsi... Charakteris jos sudėtingėjo, o šiais, dvyliktais metais visai susikalbėti neįmanoma. O gaila..."

Todėl niekur eiti negaliu... Pasaulyje jau yra dalykų, kuriems pažadėjau savo širdį. O pažado laužyti aš negaliu. Ne žmogus juk tas, kam jį daviau. Nepasižymi lankstumo, nesupras manęs. Na, o jei širdies nebus, tai koks iš manęs palydovas arba pašnekovas?

Taigi viskas tik tau, matematika. Tik tau.