Parsibeldė
rudeniška
rūko driska
per užkampius,
jonines, žolines,
per voratinklių
trapius vėrinius.
Susmilko vėl
ilgesio rūbais
apsigobus
                 naktis.
Esu jos dukra.
Skląstis slapūnas
saugo tamsą
nuo šviesos.
                    O tu?
Ar išsaugojai
nors šešėlius?