Diena pašėlusiai garsioje tyloje

Keista diena - kaip šuo, bandantis perbėgti į kitą gatvės pusę per kelią, pilną zujančių tenai ir atgal mašinų. Diena pilna garsų, netikėtumų, išgąsčio, atradimų ir džiaugsmo, pasiekus tikslą. Šiandien svarbiausia - garsai. Jie įvairūs - gyvenimo, neapykantos, džiaugsmo, nesustojantys ir nenustygstantys vietoje, vis kitokie ir skirtingi, bet ir tokie patys kaip visada. Atrodo, kad nieko daugiau, bet kažkas kitaip. Pavyzdžiui tai, kad tarp tų garsų visą dieną bandau išgirsti tylą. Tiesiog skaičiuoju ją, skaičiuoju tas akimirkas, kai net ir tarp garsiausių garsų staiga sugebu atskirti visišką tylą. Kaip įgudusio dirigento ausys, sugebančios atskirti vieno instrumento garsą nuo kito, taip ir aš, garsą nuo tylos, net ir jam skambant. Atrodo neįmanomi dalykai, prieštaraujantys vienas kitam, bet šiandien atrodo, jog tai įmanoma ir visiškai neprieštarauja vienas kitam – tyla gali egzistuoti šalia garso, net ir skambant jam. Keista diena. Šiandien mano viduje nėra prieštaravimo tam, kas neįmanoma. Štai pagavau tylą, štai dar vieną, štai trečią ir ketvirtą, net pilname žmonių “Akropolyje”... Galbūt tai nėra neįmanoma? Ar yra prasmės surasti ir pajausti kažką ten, kur to nėra ir, atrodo, negali būti? O, galbūt, tai tik pirmas bandymas išgirsti ir suprasti tai, ko nėra tarp dalykų, kurie yra šalia? O gal apskritai viskas, ko nėra ir yra viskas, kas yra, kas yra tikra? Aišku viena - tai arba pamišimas, arba beprasmybė, arba tiesiog kiti pojūčiai, ieškojimai ir atradimai. Bet man tai nerūpi... Paleidžiu “Cafe del mar” kompaktą ir toliau klausausi bei jaučiu tylą, kas bebūtų. Šiandien keista diena ir man tai pasiutusiai patinka.
Karsanata