Lyja. Nuobodžiai, įkyriai skamba palange, tarsi klavišais kas gamą nuolat kartotų. Nebegaliu daugiau miegoti. Suprantu, kad šiandieną bus chalato diena. Įsisupu į didžiulį frotinį rūbą. Šilčiau, bet dar nešilta. Kaičiu kavą. Už lango lyja. Nuobodžiai. Įkyriai. Prisipilu savo rytinį puodą karšto kvapnaus gėrimo ir įsirangau fotelyje. Šalta. Įsisupu į didžiulį vilnonį pledą, apkamšau rankas, kojas. Jau šilčiau, jaukiau. Savimi pasirūpinta. Kūnu pasirūpinta. Žvilgsnis krypsta į langą. Lyja. Įkyriai. Įsiklausau. Girdžiu plunksnos krebždėjimą. Rašo. Vis greityn ir greityn, vis stipriau ir stipriau raižo popierių. A, tai mintys rašo ateitį. Lyja. Kodėl tokiu oru mintys grįžta atgal? Kodėl jos neleidžia skaityti ateities? Norom nenorom gyveni jau kartą gyventą, jau kartą matytą ir jaustą gyvenimą. O į priekį jos rašo pasislėpusios, tekstą ranka pridengusios.
Ir vėl brendi jau nueitus kelius, šypsaisi, skaičiuodamas džiaugsmus, skruostu nurieda ašara, primindama praėjusį skausmą. Ir žinai, kad neitumei tuo keliu kitaip, kad neįsispirtumei į kito batus ir nenunešiotumei jų kitaip, nei kad dabar juos nukreivojai.
Ruduo. Lyja. Mėgstu šituos pasisėdėjimus su savimi. Ir nepykstu, kad ateitį perskaitysiu tik jai tapus praeitimi. Ir kad gyvenimo batai bus nutrinti, pakeitę spalvą, bet mieli tokie, kokie jie bus.