Gyvenimas kaip smėlio kalnas,
Užlipt - aukštai, nukrist – žemai,
Iš aukščio nebeparskrendantys paukščiai,
Iš jūros nebegrįžtantys laivai...

Pakilęs vėjas jūroj – ženklas -
Užmigt neleis ir nenurims,
Kai aš žiūrėsiu pro vėlyvą sienos langą,
Kažkas prabils, kažkas nutils.

Į širdį smingant smėlio šukėms
(Tik jų karjeruose save randu),
Pametęs baimę, nerimą ir pyktį,
Kaip laivas jūroj - skęstu smėly ir grimstu.

Mintim užpiltos mano akys
Matys praplaukiančias bures,
Jos tyliai tyliai pašnibždom pasakė,
Kad metas jau visiems laikams panirt į jas.