Šaltakraujiški žvilgsniai. Embriono dydžio skausmas. Nago juodimo savigrauža. Spartėjantys žingsniai į mane. Kurtinanti tyla. Krečiantis šaltis, sumišęs su tropikų karščiu. Spyris į pilvą. Mazgotės kvapo kojnės. Smėlis burnoje. Traškesys dešinėje ausyje.
-Aldona, tai tu?-tariu sau.
Žingsnia nutolsta.
Apsigalvoju ir apsiverčiu ant kito šono.
Palauksiu čia.
Ryto rasa ima drėkinti mano nugarą. Ir ne tik. Kišenėje susižvejojiu ausinukus,dar kitaip šiomis dienomis mp3 vadinamas. Galvoju kol neišgirsiu Moby“love theme“ tol negalėsiu pakilti. Ir taip jau kone metai. Negaliu susikalbėti su savo kūnu. Negaliu jam įsakinėti. Net protas manęs nebeklauso. Manot šitaip norėjau?
Daina, tiksliau melodija, baigėsi. Nesu nuo nieko priklausoma,bent jau manau, bet muzika juk nepriklausomybė?
Ne, dar neisiu, pagulėsiu. Inkstai ir taip nesveiki. Nors nuo kada man rūpi sveikata.
Jei pamatyčiau priešais sausą, baltą, susiraukšlėjusią, ploną it šilkas, nuo darbo pavargusią senelės ranką, ar aš ją paimčiau? Ar tik ne ją dabar ir matau pro brėkštančią miglą?
-Močiute, tai tu?-tariu sau.
Žinau kad ne.
Puikiai žinau. Bet šitaip pasiguodžiu.
Guliu ir laukiu. Gal nusišypsos dar laimė ir pajusiu dar vieną spyrį. Pastarosiomis dienomis jų sumažėjo. Keista.
Dar palauksiu.
Nieko. Nejau reikės pakilti? O kas tada? Teks pažvelgti savo didžiausiai baimei į akis-vienatvei. Spyriai. Mobis. Aldona. Kraujo skonis. Pilvo gurgimas. Nuo per didelės drėgmės išdžiūvusios akys. Murzini delnai. Skausmas. Tai mano vienintelis išsigelbėjimas nuo baimės. Nuo susidurimo su ja. Štai kad ir dabar: guliu, ir esu priversta galvoti. O jie dabar pabėgę, na tie išsigelbėjimai. Reikia kilti ir vėl kažką jausti. Kitaip čia tysodama įsileisiu tas beprotiškas mintis-jog esu atstumta, vieniša, pažeminta, nuskriausta, apgaudinėjama, kankinama ir t.t, į save. O aš to visai nenoriu. Tad kylu.