Vis skuba medžiai rudeniu pageltę,
išrėžt metus ant savo rankų.
Ir lapais mėnesius pavertę,
pamiršt vaikystės laiką brangų.

Vis skuba klot laukų arimus,
kad paskutinę dainą dalgio
išgirsti ties taku parimus
ir tyloje numirt iš alkio.