Kai jos mėlynos akys atsimerkė, dangus tebebuvo toks pat apsiniaukęs. Debesys tebebuvo susilieję į vieną milžinišką Dievo brūkštelėjimą teptuku. Pamėlusią nosį tebeplakė mažyčių lašelių armija.
Ir pirštus nuo šalčio tebegėlė lygiai taip pat stipriai. Nors spausti juos ir gniaužti delne Simonai buvo jau senai įgrisę.
Gal norėjo ta oranžinių plaukų mergiotė ištarti du žodžius. Kad diena šlykšti. Gal ir troško sušukti tai taip garsiai, kad išgirstų ne tik visi žmonės, kažkur skubantys skirtingose centrinės Miesto aikštės dalyse, bet ir pats pasaulis. Visas. Visas! Kad ir kaip kvailai tai beskambėtų.
Taip, Simonai tuo metu buvo penkiolika. Ir jai ištiesų labai patiko stangrios dviem metais vyresnio vaikino lūpos. Ji dažnai apie jas svajodavo prieš užmigdama. Tačiau vieno dalyko apie Simoną nežinojo niekas.
Niekas.
Jei suprantate apie ką aš kalbu...
Kaip tik todėl ji jautėsi išskirtine. Tokia, kokios nepaguos niekas. Kokios suprasti nepajėgs nei vienas. Tačiau mergaitė žvelgė į savo mėlynas akis raibuliuojančiame balos vandenyje ir visvien tikėjosi sulaukti to ypatingo žmogaus.
Nebūtinai princo. Nebūtinai sočiai prišėrusio aukščiausios prabos baltą žirgą. Net nebūtinai vyro.
Tačiau kai Simonos telefonas gilioje džinsų kišenėje suskambo Mocarto natomis ir ranka nevalingai ėmė jo siekti, merginos batai buvo jau visiškai permirkę. Į ilgą megztinio rankovę nuolat trinama nosis taip pat nesijautė puikiai.
O mamos balsas nebuvo piktas. Tik... tai buvo viskas, ko dukra iš jos tą akimirką norėjo.
Kito balso Simona neišgirdo kone dvi valandas. Jautė, kad jie (balsai) vis labiau artėja. Vis greičiau stiprėja. Tačiau jų negirdėjo.
Iki to momento, kai čaižiu balsu kažkas kone į ausį suriko:
- Stok sakiau, kur eini?
Oranžinių plaukų mergina krūptelėjo. Priešais ją stovėjo aukštas, prakaulus jaunuolis. Keisčiausiomis akimis, kurios vienu metu tarsi regėjo viską, tarsi nematė ničnieko...
- Aš... Argi ne visvien tau? Ką?
- Ne , - atsakė jaunikaitis. Ir tas žodis į Simonos kaktą pokštelėjo taip, kad miglą mėlynose akyse netrukus pakeitė du mažyčiai, vikrūs vyzdžiai, šokinėjantys nuo purvinų nepažįstamojo batų iki blizgančių plaukų, nuo subraižytų jo rankų iki kažką kone be perstojo kalbančių lūpų.
Sumeluočiau sakydamas, kad mergiotė bent akimirkai nepagalvojo apie šį, staiga iš niekur išdygusį žmogų, kaip apie savo gelbėtoją. Nebūčiau visiškai atviras, jei neišpasakočiau jums, kad visą likusį vakarą ji apie tai ir tegalvojo.
Simos pirštų šaltis tądien daugiau nebegėlė. Tiesą sakant, po pusvalandžio jie jau siekė striukės sagų. Juk veidą išpylęs raudonis bei jaudulys krūtinėje kalbėjo patys už save – dantimis kalenti daugiau nebeteks...
Ir ji buvo teisi. Nebeteko.
Su Gvidu jiedu vaikščiojo gatvėmis. Vėliau ilgai trypė vietoje, laukdami koncerto centrinėje Miesto aikštėje. Galiausiai į sceną lipant vietinės publikos numylėtiniams, minia aplink tiesiog suūžė. Simonai buvo keista, tačiau kartu su jais sukliko ir ji. Jutimas, kad delnas degte dega tvirtame, prakauliame delne, veikė kone stebuklingai.
- Gvidai... – Atsisuko ji į jaunuolį.
Tačiau vaikinas atgal tada nepažvelgė. Tik akimirkai visas jo kūnas įsitempė tarsi styga.
Aikštėje sugriaudėjo galingas sprogimas. Po jo viskas trumpam nutilo. O tada balsai ėmė perrėkinėti vieni kitus, granitu be perstojo kaukšėjo batai, kažkur tolumoje sugaudė sirenos.
Kitą rytą visi Šalies laikraščiai jau rašė apie išpuolį. Kurio metu žuvo keturiasdešimt septyni žmonės. Jų tarpe buvo ir Simona.