Tada aš buvau lietumi.
Kaip aš lijau ...
Nesigailėjau besislapstančių
Po skėčiais ir stogais.
Kaip smagu buvo žvelgt į juos,
Persmelktus mano liūties.
Ir aptaškytus atsitiktiniais purvais.
Bet, besišaipydamas, netyčia,
Viename užkaboryje pamačiau verkiančią mergaitę.
Mano liūtis buvo kiaurai subjaurojusi
Ir sugadinusi jos naują, vienintelę,
Nuostabiai gražią suknutę.
Man jos visai nepagailo,
Bet, kažkodėl, man praėjo noras lyti.
Aš išdžiūvau ir tapau sausra
Dykumoje. Kur mažas berniukas
Merdėjo nuo troškulio.
Man nebuvo gaila ir jo.
Bet, kažkodėl, vėl pravirkau.
Ir vėl tapau lietumi.
Ir vėl sudergiau ką tik
Išlygintą mergaitės suknytę.