Nuslydo rankos nuo pečių,
Karštai prigludo prie liemens.
Tu sušnabždėjai man – kviečiu
Į sodą, paliestą rudens.

Kvepėjo rojaus obuoliais,
Bet aš raškiau tik tavo lūpas.
Ilgai stovėjom po beržais,
Kuriuos apglėbęs vėjas supo.

Ir mums atrodė – amžinai
Mūs meilę saugos senas sodas,
O nuo glamonių kais delnai,
Širdžių nekaustys laiko gruodas.

Ir tik dabar, kai jau šarma
Plaukuos ir širdyje žiemoja,
Supratom, meilė kaip daina
Gyvena tol, kol ją dainuoja...