Kadaise vienoje nedidelio rajono miesto įstaigoje vykusiame knygos mėgėjų pasibuvime nuvilnijo lyg ir pasipiktinimas, išsakytas kažkokios personos lūpomis: \"Tie literatai yra lyg muses išrūgose... \". Kas tai? Dar vienas tebepulsuojantis troškimas visus niveliuoti, atsklidęs iš nesenos praeities ar paprasčiausias vieno provincijos varžtelio, nesugebėjusio nieko daugiau – tik gailiai cypti surūdijusioje veržlėje, spiegimas?
Akivaizdu, kad kitus menkinti yra paprastas, didelių pastangų nereikalaujantis užsiėmimas. Klausantis tokio ironizavimo bei pašaipos, kyla klausimas: kas gi prikaupė tiek išrūgų, jei veisiasi tos musės? Ir jei literatai tėra verti tik tokio neišvaizdaus padaro, kaip musė, įvaizdžio, vadinasi, nėra viskas gerai. Kodėl tokie skeptikai ir primityvūs kritikai negausiame provincijos literatu judėjime neįžvelgia nieko reikšmingesnio ir svarbesnio? Ką tuomet daryti paprastam eiliuotojui, istorijėlių rašytojui, kurio kūryba nėra gretinama prie vadinamųjų profesionalių rašytojų bei poetų? Likti užsisklendusiam savo inkilėlyje ir spoksoti į sienas, slepiant kuklius savo kūrybos vaisius? Pasiklausius griežtosios literatų vertintojos, aiškėja, kad šitame bruzdelyne nėra nieko kito — tik bergždžios pastangos trikdyti sąlyginai ramų vartotojiškos sumiesčionėjusios, bedvasės ir beveidės visuomenės dienų, valandų bei minučių stūmimą, egzistavimą. Moteriškė su užslėpta intencija teigia, jog galima apsieiti be provincijos literatūrinio (o gal apskritai be kultūrinio) judėjimo. Tačiau kyla netikėta išvada ar šitoks teiginys negali paskatinti net ir nekuriantįjį, imtis bet kokios meninės veiklos, vien dėl to, kad pasipriešintų panašiems snobiškiems išpuoliams.
Pasiklausius rajono literatų, paaiškėja, kad dažnas nebe pirmą kartą susiduria su tokiomis nihilistinėmis atakomis. Kai kada panašūs teiginiai (ar nei šūkiai!) išlenda i viešumą ir puikuojasi pirmuosiuose rajonų laikraščių puslapiuose, sukuria regimybę, kad menkinti kitą tampa tarsi šiuolaikinės žurnalistinės etikos norma, o kasdieniniame gyvenime pakanka vien pramoninės bei pramoginės produkcijos, kurios pilna visur: lentynose, televizijoje, radijuje, gatvėje ir Internete. Panašus požiūris į rašančiuosius, kurie neįstengia sukurti genialių dalykų, vyrauja kai kuriose internetinėse svetainėse, kur menkesni kūrinėliai paprasčiausiai sumalami į miltus, o jų autoriai apibūdinami kaip grafomanais.
Kritikuoti — tai ne kurti. Tik ar nors vienas \"vertintojas\" suvokia, kas yra kuriantysis, jo vidinis pasaulis, perteiktas sukurtuose tekstuose ir kūrybinis procesas. Juk tokie vertintojai negali įlysti į tokio rašančiojo vidų ir puikiai suprasti kodėl taip ar anaip žmogus sukūrė. Neneigiu, kad tiek tarp literatų, tiek tarp dailės ir muzikos kūrėjų pasitaiko nenuoširdaus kičo, menkaverčių vos ne proginių tekstų, \"chaltūros\" gamintojų. Bet, kritikuojant provincijos (ir ne vien tik) meno kūrėjus, reikėtų nurodyti asmenis, gaminančius tik produkciją, o ne meniškus, išliekamąją vertė turinčius kūrinius, argumentuoti, kuo blogas periferijos literatų bruzdesys, o ne viską suplakti į krūvą. Vien Plungės literatų klube esama ne vieno poeto ar prozininko, kurio rašinių nė iš tolo nepavadinsi grafomanija. Verta paminėti G.Černeckį, S.Navicką, E.Paimbrikį, V.Rudelį, Julija Mėčiuvienė... Gerai rašo A.Daukantaitė, šauni ir B.Lengvenienės satyra... Telšių miestas gali didžiuotis N.Jankauskaitės, E.Borusevičiūtės — Šidlauskienės ir daugelio kitų ten rašančiųjų kūryba. Mažeikių ir Skuodo literatai irgi neatsilieka... Še tau ir provincijos rašytojėliai! Regis, kad kritikuojantieji mėgėjiškos kūrybos autorius ir jų kuklią kūrybą net nemėginta ieškoti kūrinių, pagyvinančių periferijos pilkybę. Jie nesigilino, kas yra tokių autorių kūryba, tik paviršutiniškai pračiuožė aiškindami kas yra tikras kūrėjas, literatas, menininkas. Pamąstymuose nesiruošiu pateikti šių minėtų sąvokų apibūdinimą. Tai gali padaryti kiekvienas šia problema susidomėjęs skaitytojas, pervertęs enciklopedijų, žinynų bei kitų knygų krūvas.  Galima netgi padiskutuoti ar paprasčiausiai susimąstyti apie aprašomus dalykus. Kviečiu visus neakivaizdinėn diskusijon. Jei tokie pamąstymai nėra verti atgarsio, matyt, net mums, periferijos literatams, arba tiems, kurie paprasčiausiai nepretenduoja į visokias elitines rašytojų sąjungas, liks tik tamsybėje skendintis priplėkęs koridorius, kuris taps idealu, o žodis \"kūryba\" liks anachronizmu, prieinamu tik rašytojų elitui, o sąvoka \"kurti\" bus įrištas j mirusių žodžių knygą.
0 gal iš tiesų nieko nedaryti ir net nediskutuoti šia tema? Tik skaičiuoti kalenančias minutes?