Moteris-lyg neatversta knyga,
kuri gal ir neperskaityta...
Tarsi pasaka,graži, ilga,
nutraukta pabudus rytą...

Kiek daug toj knygoj pilko,
juodo,kartais ir labai skausmingo...
Dažniau-tik ploni ruoželiai,tarsi šilko,
šviesaus,gražaus, prasmingo...

Eini tu, moterie, palinkus
po metų taip sunkia našta.
Gal trumpom akimirkom laiminga,
kartais net vaikų pamiršta...

Nors žingsniai darosi lėtesni,
galva gi būna pilna dar troškimų,
tad suraskim jėgų pakylėti
save virš skausmingų dienų.

Ir atsitiesusios, kaip kadais,
ženkime dar į priekį.
Pašaukime viena kitą vardais
ir pasidalinkim duonos rieke.

Jei sugebėsim mylėt kas šventa,
priglaust kiekvieną prie širdies,-
neveltui metai bus nugyventi
ir atpildas mus lydės.