Tiek daug ištylėti – nusvyra iš negalios rankos,
ir lietūs išeina, nors niekas iš sapno nevarė.
Su jais ir perkūnijos (vakar iš nemigos trankės),
tad liekam vieni, lyg drąsus kareiviai prieš karą.

Tad liekam vieni su naktį prižiūrinčiu sargu –
čia jis vis įjungia lemputę, kai niekas įjungti nedrįsta.
Kai piname rytdienai tinklą, jį tamsos išardo –
ne mums atrakint dvi skirtingų spynų karalystes.

Tiek daug ištylėti - rudens ir nakties apgavystėj,
tiek daug, kad suplyšta net lūpos iš nužydėjimo.
Jei sakei, kad klaidinga, aš imsiu ir klysiu –
mano žodžio tyloj nepagaus lapais nešinas vėjas.

Kai pavertęs į akmenuką sviedei upę
tris kartus atšokau, ketvirtą – skendau...