Neradęs vietos po saule –
Šešėliais šviesą dangstai.
Supurvintais batais iš naujo
Per svetimas pėdas bridai.

           Sakei: „nuvalyti kurpaliai!“
           Tai gal tau įteikti medalį:
           Už tai, kad valeisi batus
           Į randuotus kitų jausmus?

                              Žirafa net šalčiausią žiemą
                              Neapsiautų tavo čebatais:
                              Jos ilgu kaklu nueina
                            Ši mintis, nuo kurios net krato...
                              Nebent asiliukas pilkas
                              (Kol jo neprarijo vilkas)
                              Galėtų tau būti dėkingas,
                              Gavęs batu per pakinklius.
                              Ir dar balto kailio zuikutė
                              Tavaisiais pėdsakais sektų:
                              Jai nesvarbu su kuo būti
                             Ant dosniai praminto tako.

             Jei būtų mano valia –
             Palikčiau tave aš basą.
             Gal pajusi po kojom tada
             Ašarotą rytmečio rasą?

Kai sukruvinsi nuogus padus
Į aštrų gyvenimo grindinį,
Sugrąžinčiau tavuosius batus,
Kad galėtum už skriaudą atlyginti:

               Kad apeitum iš tolo skausmą,
               Peržengtum pagundos jausmą,
               Kad peršoktum juodą pavydą
               Tik tuomet batai kojas užgydo...
* * *
Tačiau be gailesčio kitais žirgliojus –
Ilgai ir sunkiai gyja batuose kojos...