Kas aš toks? Ne šuva, ne vagis,
neturiu nei namų, nei šešėlio.
Žmonės sako: palauk, greit sugis,
bet ne vienas dėlto išprotėjo.
Kiek man reikia? Nedaug, gal tik pusės,
o gal sklidino skausmo bokalo,
nebe tie mes, kai buvom prie ruso,
mūsų praeitį dabartys dalo.

Ko man laukt, jei aš pats toks nelauktas,
atėjau, kai žiema keitė rudenį.
Tu ateik, kai vasaris keis sausį
ir mes būsim abu – laiką budinę.
Kas aš toks? Ne žmogus, ne vampyras,
mano kapas slėpynių vis žaidžia,
o aš laukiu ir sėdžiu suiręs –
tu ateik iki pirmojo gaidžio.

O dabar jau turiu aš namus, tik tu atėjai per vėlai,
ir guliu čia toks visas ramus.  ---
liūdi broliai, liūdi vaikai.