Pasamprotavimai apie mėgėjišką leidybą
Dažniausiai mėgėjiškais leidiniais vadiname tokius, kurių tiražas tesiekia 100 ar net mažiau egzempliorių. Kartais tokių leidinių tiražo suma viršija šią ribą, tačiau jie visi platinami ne kaip įprasti spaudiniai, juos leidžia savanoriai mėgėjai, ne profesionalai. Tokie spaudiniai nėra oficialiai įregistruoti. jų leidėjai labai retai susilaukia finansinės sėkmės.
Mėgėjiški periodiniai (ir ne) spaudiniai pasaulyje leidžiami nuo seno, o Lietuvoje jų ištakos siekia, ko gero, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, kuomet pavieniai entuziastai nedideliais kiekiais leido ir platino įvairaus profilio nelegalias knygas bei laikraščius. Leidėjų tikslas ne finansinė nauda, o idėjinis pašaukimas. Tų knygelių ir laikraštukų kiekis, kaip ir minėta, buvo mažas, o periodiniai leidiniai nereguliarūs.
Po Antrojo pasaulinio karo mėgėjiški leidiniai nelegaliai spausdinti ir platinti siekiant pasipriešinti okupacijai. Žymiausias sovietinio laikotarpio leidinys - \"Alma mater\" leistas Vilniuje 8 - tojo dešimtmečio pabaigoje. Slapta mažais kiekiais buvo platinami religinio ar pusiau religinio turinio, tačiau politinę potekstę išsaugoję spaudiniai.
Labiausiai mėgėjiška leidyba klestėjo nuo 1987 -88 m. Savo laikraštukus pradėjo platinti įvairių muzikos srovių gerbėjai, naujų tikėjimų išpažinėjai (pvz. krišnaitai, o vėliau neopagonys ir t.t.). Fantastikos mėgėjai savo pirmą penkių egzempliorių spaudinį parengė dar 1981 m. Jis vadinosi \"Vilniaus Universiteto fantastų klubo biuletenis\". Kitas fantastų laikraštukas pasirodė Viešvėnuose (Telšių r.) . 1986m. Vadinosi \"Tam, kas mėgsta fantastiką\", l990m. perkrikštytas į \"Denebolos šviesą\'\", leistas iki iki 1998m. (pasirodė 60 numerių). Pirmąjį fantastų leidinį rengdavo G.Beresnevičius, R.Buivydas ir A.Kakaras, antrąjį - šių eilučių autorius.
Ko gero, mėgėjiška leidyba (be muzikos mėgėjų) turtingiausi būtent fantastai. Ilgą laiką ėjo Vilniaus fantastų klubo \"Infosfera\" (leista 1989-1998m., redaguota G. Beresnevičiaus), \"Dorado\" raganos\" (nuo 1994m. iki šiol.). Beje, tai ganėtinai solidus jau Švedijoje maketuojamas ir leidžiamas lietuviškas spaudinys. Kaune kurį laiką spausdinta \"Fenikso plunksna\", o Pakruojo fantastai platino savo fenziną \"Varūna\" (žodis \"fanzine\" iš anglų kalbos išvertus reiškia \"mėgėjišką laikraštį\"). Pakruojiečiai savo spaudinį platino 1994 - 1999 m. Plungiškiai gali pasigirti neilgam atgaivinę \"Yra\" (pirmi numeriai išleisti Telšių \"Fajetų\" klubo 1999m.). Tokių ir panašių fantastikos mėgėjų leidinių yra, būta ne vienas ir ne du.
Sugrįžtant prie muzikos gerbėjų spaudinių, būtina paminėti, kad metalistai, kitų roko atmainų bei alternatyvios ir vadinamosios progresyvios muzikos fanai nuo devintojo dešimtmečio pabaigos leido ir leidžia ne vieną dešimtį laikraštukų ir žurnaliukų.
Ne paslaptis, kad daugelyje vidurinių mokyklų bei gimnazijų mokiniai leidžia mokyklinius laikraščius. Įvairių mokymo įstaigų studentai taipogi užsiima šia veikla. Anksčiau ėjo Klaipėdos pedagoginio instituto \"Studenčiokas\", vilniečių \"Jokios prasmės\", Telšių ATDM leido \"Šomuda\" ir daugelis kitų.
Ne išimtis ir literatai. Kaune ir Jurbarke, mano žiniomis, buvo leidžiami klubiniai laikraštukai. Telšių literatai 1996- 1999m. platino mažatiražį laikraštėlį \"Šatrijos papėdėje\", pasirodė 12 numerių. Pastarąjį pradėjo redaguoti A.Varnelienė. Po to ilgai redaktoriavo A.Kakanauskas, kuris parengdavo ir Žemaitijos bei pagonybės istorijos mėgėjų laikraštuką \"Gabija\". Paskutinį \"Šatrijos papėdėje\" numerį redagavo ir parengė vėl kita redkolegija. Leidinio tiražas buvo iki 99 egzempliorių.
Plungėje \"vingiorykštiškių\" kancleris A.Kakanauskas 2000 metais leido \"Vingiorykštės žiedlapį\". Pasirodė tik du numeriai.
Kiti klubai dažnai apsiriboja jau periodinėje spaudoje profesionaliai parengtais pastoviais ar laikinais literatūriniais puslapiais.
Mėgėjiškų leidinių kategorijai galima priskirti ir kūrėjų parengtas mėgėjiškas knygeles, kurių bendras tiražas tesiekia nuo vieno iki kelių dešimčių vienetų. Tai ne kartą mėgino padaryti ir šių eilučių autorius, su literate N.Jankauskaite parengęs ir 2000 metais keturių egzempliorių tiražu išleidęs poezijos knygelę \"Vėjo ugnis / Ugninis vėjas\", vėliau vienas paruošęs apsakymų rinktinę \"Personalinis žmogus\".
Plungiškė literatė Stefanija Gribauskienė 1999 metais trijų egzempliorių tiražu išleido savo eilėraščių knygelę \"Kai pražydo alyvos\", o V.Toleikis - savo kūrybos sąsiuvinius. Kitų rajonų literatai taipogi leidžia tokias mėgėjiškas knygutes, kurias skaito ir vertina pažįstami, draugai, artimieji, tačiau oficialiai apie tai niekur neskelbiama.
Neabejotina, kad tokia leidyba daro įtaką kultūriniam ir literatūriniam gyvenimui, tačiau beveik nebandoma šių žinių surinkti, susisteminti ir apibendrinti. Ištisas veiklos baras - sienlaikraščių leidyba, pradedant paprasčiausiais informaciniais ir baigiant meniškai apipavidalintais literatūriniais stendais.
Akivaizdu, kad kiekviename krašte gyva mėgėjiška veikla, leidyba, pradedant vienu egzemplioriumi, baigiant visu tūkstančiu.
Norisi atkreipti dėmesį, kad laikraštis \"Metų laikai\", kurį parengdavo Plungės literatai (2001 - 2003 m.) buvo mėgėjiškas leidinys, nes jį rengė ne specialistai. Tačiau ne vien tuo apibrėžiamas leidinio mėgėjiškumas. Profesionalų leidinys gali būti mėgėjiškesnis nei visa širdimi į darbą pasineriančių mėgėjų paruoštas ir išleistas. Tai galima pastebėti paskaičius \"Šatrijos papėdėje\" ir \"Dorado\" raganų\" numerius.
Šitas straipsnelis - nėra baigtinis, nes čia pateikta informacija nėra pilna, o mintys - tik pasamprotavimai apie tai, ką dar neteko viešai paskaityti (turiu omenyje straipsnio temą). O gal turite savo nuomonę apie mėgėjišką leidybą, kūrybą bei kūrėjus? Kodėl daugelis jų imasi rašyti, piešti, muzikuoti? Kodėl rašantieji mėgėjai siunčia savo kūrinius į įvairias redakcijas, kad juos spausdintų? Tai noras išgarsėti ar paprasčiausiai būdas tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, būti suprastu, išklausytu?