Jeigu tikėjime nėra jokios prasmės,
Jeigu gyvenimas niūrus ir abejingas,
Kai nerandi jėgų pilnos versmės,
Tik atgaila ir liūdesys nereikalingas.

Ir, rodos, mestum viską iš galvos,
Tik mintys tos kaip švino rastai.
Nebėr minčių ir nuotaika lyg už kalvos,
Visi šešėliai tartum klaikūs spąstai.

Ir vėl į tamsą neria gilus žvilgsnis,
Nuo ašarų užspringsta sausas gomurys.
Iki isterijos jau lieka vienas žingsnis,
Ir širdį spaudžia juodas sopulys.

Gal saulė šiandien keltis pavėlavo,
O gal ir aš dar miegu, gal tai netiesa?
Gal kelrodė žvaigždė man pamelavo,
Gal netiesa, kad tunelio gale yra šviesa...