Lietus, atnešęs sausrą...
Lietus nesiliovė. Sovietiniais laikais klotų šaligatvių įdubos prisipildė vandens, lyg sudarydamos papildomas kliūtis žmonėms. „Po perkūnais“, - vidinis balsas jau keikė lietų, verčiantį skubėti ir jaustis nepatogiai. „Dabar ruduo ir aplink nei sniego, nei saulės“, - nusišypsojau, prisiminęs anąkart ištartus tavo žodžius. Ir man teko pripažinti, kad tu, kaip visada, buvai teisi.
Verkiantis dangus permerkė kiaurai. Smukau į pirmą pasitaikiusią kavinę - reikėjo slėptis. Lui Amstrongas ilgesingai virpino tvankiai slogią užeigos erdvę. Barmenė putliomis, lyg vaškinėmis, lūpomis atsainiai vaptelėjo:
- Kuo atsigaivinsi, praeivi? Gerai atrodai...
„Pamaiva“, - pagalvojau, - „negi ji iki šiol nežino, kad tiesa - ne sakančio lūpose, bet klausančio ausyse?“ Tekila šildė, maloniai kuteno paširdžius, svaigino - nuplaukiau apsižergęs ką tik išpūstą Lui natą... Klampi dulksna pamažu virto nepertraukiama krintančio vandens melodija, žavėdama lietuje ištirpusio laiko barbenimu į bespalvę langų stiklo plokštumą.
- Jaučiuosi daugiau nei pamalonintas. Sveikinu tave, sutikus mane. Trys švelnūs rožiniai žiedai, karštas bučinys ir Martini su tortu - šiandien ir visada tau ir tik tau, - ausis pasiekė lipšnus vyriškas balsas, norom nenorom privertęs pažvelgti į garso pusę.
Nutirpau, pasimečiau, susigėdau, raudonis uždegė mane su visais šlapiais mano rūbais. „Viešpatie... Negali būti... Kaip ji galėjo?..“, - mintys skaldė galvą, išmetė mano širdį lauk ant šlapio ir purvino gatvės grindinio. Prie kavinės kampe stovinčio staliuko sėdėjo ji... Greta besiglaustantis vyras bučiavo jos rankas, o iš pasitenkinimo paraudusį jo veidą meiliai glamonėjo švytinčios jos akys.
Suskaudo... Kavinės langais įrėmintos varpinės kontūrus užgožė migla. Lietaus lašai purvinais zigzagais iškreivojo langus lyg nupiešdami liūdesiu prisirpusią aplinkos būseną, gatvės neišvengiamumą ir... mano savijautą. Gaila... Ir ne todėl, kad nupiešė, bet - kad taip purvinai... Kaip ir tąkart, kai susitikome pirmą kartą, man užgniaužė kvapą. Paskutinis tekilos gurkšnis strigo gerklėje - sunkiai rijau praeitį...
Norėjau kuo greičiau pabėgti iš šios mane slėgusios erdvės. Liūdesys, apmaudas, nuoskauda žliugsėjo batuose, susimaišę su deginančiu tekilos skoniu.
Gatvė nunešė mane pilkų, susigužusių siluetų tėkme. „Lietus renkasi ne šaligatvius, jis renkasi žmones“, - sunkios mintys spaudė krūtinę. „Aš renkuosi sielas - pagirdyti, nuprausti, pasimelsti kartu“, - niūniavo ilgesingas lietaus šnaresys, guodžiantis tuos, kurie nebegali ar nebemoka patys verkti...
Traukinio ratų dundėjimas nešė mane namo. Ne, ne mane, o tik mano kūną. Aš buvau rudeninės darganos bučiuojamų parudavusių laukų šlaituose, juodomis riekėmis sustingusių arimų laukime, vėjo kedenamų ir rudens aplaižytų medžių viršūnėse...