Gyvybės stygos
grakščiai įsitempę
saulėtekio  mūzomis
liejas į dieną

basa šokėja - saulė
virpa akinančiai baltu žiedlapiu
begonijos žiedų

kolibris geria sunką orchidėjos
o kaitroje  drugiai parašo  vėjo dvelksmą -
jie rašo vėjo dvelksmo laiškus
nors niekas tų laiškų neskaito -
tik gėrisi drugiais...

Kažkur krante girdėt žuvėdros krykščia
lyg žaidžia su žmonių vaikais per visą dieną -
visi kartu pešioja kaitrą  
ir vis aptaško ją vandens purslais

paskui jie renka gintarus krante
kai bangos plauna pėdas jų įmintas smėlyj
ir su žuvėdromis pešioja tylą vėl ir vėl
kol ji pavargsta dienoje -

ir driekias nusižiovavus
žalsvom bangom merkias

o žuvys tinkluose pavargę laukia
savo Dievo - žvejo laukia

jis kažko delsia -
gal tinklus užmetęs Dievas numirė
ir neateis?..

Tiktai basa šokėja tykšta
begonijos krauju raudonu -

nudažo dangų - šios dienos
ir tyliai jūron miršta -
ramiai ir taikiai saule miršta
į pabaigą diena negrįžtamai

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
trumpam
numiršta
Saulė
mūsų

trumpam numiršta...