įėjai į gelsvėjančio parko pradrėkusį vakarą
elegantiškam lietpalčiui plazdant su lapais prie kojų
po skvernais pasikišęs tomelį eilių Pasternako
ir paspyręs ant žemės nukritusį slidų „Plei bojų“
pajutau kaip staiga  lyg jaukumo lietum nuramino
ir kaip noras kalbėt iškuteno sustingusį gomurį
išgirdau kaip prabilo toks artimas balsas  prikimęs
toks neįprastai paprastas šitą gelsvėjantį rudenį
man dar niekas nebuvo taip „labas“ šioj žemėj pasakęs
ir priklupęs lyg šokio pradžioj nuolankiam reveransui
kad šiugždenančiam vėjui skaityčiau balsu Pasternaką
virpulingai pajutusi parkišką rudenio transą