Iš pasaulio ištrūkusios sagos
Užuovėjon tavo atrieda,
Susikūprina pusnuogės mados –
Net ir joms šiandien truputį gėda.

Mes niekur nerandam paguodos –
Mus apgavo valstybinis bankas,
Tik pilnėja tuštybės aruodas,
Ir tuštėja pilnatvės patrankos.

Juk tik tu mūsų garbanas glostai –
Net tuomet, kai smala jos suteptos,
Pasiklydusios stotys ir uostai,
Suvilkėjusios avys pamestos.

Kas atpainios sunarpliotus siūlus?
Kas ištiesins sukūprintą lazdą?
Mes ir vėl savanaudiškai siūlom
Už mus panešėti šią naštą.

- - -

Jau bėgiai siaurėja į tikslą –
Ten pat susitiksime tądien,
Inkarai į neįmintą mįslę –
Į amžiną atilsį – Amen.