Kartais į kambarį priguža vyrų.
Matau jų veidus, ir šviečia
Naktiniai žibintų fakyrai,
Bet nieko, jau nieko nelieka.
Tik aš jiems dainuoju be lūpų,
Be žodžių, be krašto, be galo,
Ir atvaizdas dūžta. Ir trupa.
Po mirksnį, it stiklas ant stalo
Jų akys ir lūpos, ir kūnai
Iš dulkių pavirsta į stigmas
Kraujuojančius rudeniu krūmus,
Iš algebros išimtas iksas.
Tokie vyrai nieko nemyli.
Ar mano ne ta populiacija,
Jie naktį sueina čia, tyli,
Nevykus minčių reinkarnacija.
Nevykus iliuzijų šūsnis
Sumišus į odą ir plaukus
Nematomi braido po usnis
Ir jų, matyt, niekas nelaukia.
Tai štai kodėl grįžta jie šičia
Spoksoti į mano nuogybę,
Į mano skausmingą libido.
Jie žiūri, bet niekad negydo.
Ir eina į nebūtį, Dieve,
Neleisk daugiau niekam čia būti.
Baisu, kai net norų nelieka
Aušra šniokšdama teigia būtį.
Čia nieko nėra. Ir jau galas
Ateina ir vedasi vyrus,
Jų akys kiek vaiskios, bet geros
Bepročiuose meile atgyja.