Kiek kartų dar nubudęs rytą – norėtum tamsoje nuskęst:
               Bet vėl, išvydęs kūną kitą, teišgali tik nusigręžt.

               Kiek kartų dar lūpos virpės – norėtum nebyliu tapti:
               Maldauji savęs neišrėkt to vardo, migdyto kas naktį.

              Kiek kartų sugėlus skaudžiai, norėtum bekūniu pavirst:
              Kai praeitį rankos glaudžia – ši diena vis užtrenkia duris.

              Kiek kartų nuo rožių kvapo – norėtumei vien tik uždusti.
              Šios gėlės nuodingomis tapo, privertusios šitaip palūžti.

              Kiek kartų ieškosi savęs – norėtum jausmus išsiplėšti.
              Melą sau kol vadinsi tiesa – tikėti kitais negalėsi.

Kiek kartų varpų išgirdęs aidą – norėtum apkursti staiga.
Ant šalto akmens – ne tavo vardas, tik laidoji nuolat save.


Skausmą bedangstant šiurkščiu,
iš laiko smiltelių išaustu tvarsčiu
netekties žaizda neužgis be randų...