Net nesakau: „Gražu“, bet toks iš šono
Laimingas rodos – pasagos ant jo,
Ak, kvepia ne sakais, o jūros ruoniu,
Kuriam už žemę daug svarbiau vanduo.
Aš gyvo nemačiau, nes jis tolokai,
Kažkur prie Arktikos pakrančių apsnigtų.
Įsivaizduoju vienišą kaip lokį,
Klajojantį be maisto ir minčių.
Ilgoj tamsoj nublankę veido bruožai
Ir žvilgsnis - drumzlių kupinas ruduo,
O kažkada – kavinės, damos, ložės ,
Vis šypsenėlės: „Jums ano ar to?"
Staiga prisiminiau, kad jis atletas
Medalį pelnęs, blizgantį melu,
Bet jam ant sienos jau neliko vietos-
Gal ir dėsninga tai ,bet man graudu.