Atskilęs nuo gimto kamieno
Žmogus po pasaulį klajoja,
Bet alksta siela kasdieną
Tėvynės - dažnai ją sapnuoja.

Vis bėga dienos į nebūtį,
Metai vis gula į karstą,
Žmogus pasaulio bendrabuty
Tarp svetimųjų vargsta.

Bet tikisi, vis dar tikisi
Surast išsvajotą laimę,
Praleisti su ja likusį
Gyvenimą be baimės.

O laimė kaip tas miražas
Sklaidos, be pėdsakų nyksta.
Vieno gyvenimo maža,
Antrasis deja nedygsta...
---------------------------------
Ir grįžta klajūnas pasenęs
Tėvynėn be laimės kruopelės.
Ir miršta pirkelėj, ne menėj,
Šniokščiant gimtinės upeliui...

2003 08 28