Pilka diena
   tau siūlo lietų,
      kaip ir vakar –
         lig nakties...

Pameni,
   juk lijo?

Net vakare
   nepamatysi saulės,
      danguje
         nebus vaivorykštės –
            ją debesys surijo!

        _  _  _

Tau nepatinka,
   kai pilkos mintys
      beldžias į duris

ir kai depresija
   laike užstringa.

O tavo siela –
   vėjo sūkurys,
      tavy nebetelpa,
         ir, rodos –

laisvės stinga.

       _  _  _

Kiekvienas rytas –
   nebe rytas,
      tik dienos pradžia.

Pasaulis šitas,
   tarsi išprotėjęs,
      ritas
         į bedugnę...

O tu stovi čia!

Kur dingo paukščiai?
   Tik naikintuvai
      raižo dangų
         lyg varnai.

Tu nesapnuoji,
   tai realybė rėkia:
      atsimerk,
         jei dar
            nepabudai!