Be literatūrinių bandymų 1986 m., ir vėlesniais laikais, išpopuliarėjo savotiškų  “Karių ir magų” (\\\"Kariai ir magai\\\" - fantastinis vaidmenų žaidimas, kuriam vadovauja žaidimo meistras, sukuriantis žaidimo pasaulį, o žaidėjai turi įvykdyti įvairias misijas, išvaidindami savo sukurtus herojus) lauko žaidynių  variantai. Mes, penki vietiniai, buvome sukūrę vos ne karinę organizaciją, kuriai vienu metu teko vadovauti pačiam. Dėl to braižiau Viešvėnų pušynėlio žemėlapius, pastatų, miestelio šiaurės rytinės dalies išplanavimo brėžinius, strategijos planus (“kariavome” prieš netoliese buvusį “dvarą”) sudariau tam tikrus  visos šios grupės “įstatymus” ir netgi savotišką “baudžiamąjį kodeksą”. Kiekvienas gaminomės ginklus (primityvius  lankus, ietis, darėmės skydus) ir kitą atributiką. Per visą tų “lauko žaidynių” istoriją būta neformalaus “P.A.S.K.V.” (“Petro, Arnoldo ir Stasio Karinis Vienetas”, gyvavęs apie 1986 m.) junginio, kuris mėgino leisti nedidelius “Kovos lapelius” (redaktorius Stasys Jankauskas, jis berods ir vadovavo visai “šutvei”), - čia skelbtos naujienos, nutarimai, anekdotai. Vėliau “veikė” “APARČ” darinys (pavadinimas sudarytas pagal pirmąsias vietinių fantastikos (ir ne tik) mėgėjų vardų raides). Viešvėnų  pušynas  buvo padalytas administraciškai ir atskirą sritį kiekvienas atskirai turėjome kontroliuoti, tvarkyti, tyrinėti, reiškia, \"valdyti\". Tokie keisti kartografiniai - politiniai planai ir sumanymai išliko iki šių dienų (žemėlapiuose ir užrašų pavidalo). \"Organizacija\" buvo įkūrusi savo pastovią būstinę pušyne, kur (ypač žiemą, kai būdavo pašalę) įžiebę laužą smagiai sukirsdavome keptas bulves ir lašinius, patirdavome smagių nuotykių.Tačiau ir vienoje, ir kitoje žaidybinėje organizacijoje fantastikos nebuvo labai daug. Dažniausiai buvo vaidinami indėnai arba vyko Ž.Verno fantastinių kūrinių motyvais parengtos pramoginės žaidynės. Tais laikais netgi pušyno atskirosios teritorijos pavadintos pagal tuose romanuose paminėtas vietoves. Tik vėliau sukurti specialūs fantastiniai pavadinimai (pušynas – Sojola, netoli jo esanti teritorija su tvenkiniu - Flagaka ir panašiai, tačiau išliko vadinamasis Franklino kalnas prie pat pušyno masyvo...). Žodžiu, nė vienam netrūko fantazijos, kuriant įvairiausius pavadinimus.
Taigi, jau būta tam tikrų  teigiamų reiškinių, kurie tiek man, tiek  Petrui  nebedavė ramybės. Mes norėjome įkurti tikrą fantastų klubą, tačiau nelabai įsivaizdavome kaip tai padaryti. Kas šiuo klausimu patartų – nežinojome. Todėl iš pradžių 1987 m. pavasarį vėl pradėjome leisti naujus fantastinius fenzinus. Tai buvo rankraštiniai leidiniai. Petras Jankauskas balandžio mėnesį išleido vieną “Mūsų pastogės” numerį. Šis buvo 12 puslapių (be viršelių) sąsiuvinio formato fantastikai skirtas leidinys, paruoštas vienu egzemplioriu. Žurnaliukas pažymėtas AKPJ ženklu.
Numeryje leidėjas pateikė savo kūrybos apysakos pradžią, atsakymus į mano pateiktos anketos, kuri buvo spausdinta viename iš tais laikais leistų fenzinų, atsakymus, išdėstė fantastinius pavadinimus, publikavo kritinį straipsnį, analizuojantį “Paslaptingosios Demos” esminius trūkumus ir nupiešė daug  originalių fantastlapių.  Fenzine autorius mėgina apžvelgti savo ir mano kūrybos istoriją, ją chronologizuoja. Jis rašo naiviai, tačiau kaip ir daugelį dalykų tuo metu nuoširdžiai ir originaliai:
“Mūsų kūryba skirstoma į keturias \"eras\":
1 era, kai nebuvo jokių problemų dėl klaidų, stiliaus, pokalbių. Per šią erą mūsų kūryba susilaukė nemažo atgarsio;
2 era – prasidėjo mūsų kūrybinės nuotrupos, galvojome siųsti į žurnalus labai nesąmoningus kūrinius. Šiuo laiku, Arnoldai, parašei (...) “Lioną”.
3 era (...) . Aš tuo metu parašiau  geriausią kūrinį (...), o jūs parašėte rekordininkę “Paslaptingoji Dema”.
Na, o ketvirtoji era - tai tavo pradėtas, bet nebaigtas, mano kiek senesnis ir nepabaigtas ir tas kūrinys, kurį tu dabar rašai. Šioje eroje viskas yra turbūt gerai apgalvojama apie kūrinio pasekmes, ateitį...”
Leidinį puošė tušinuku pieštos iliustracijos. Kartografinės fantastikos darbai, atlikti spalvinimo priemonėmis. “Mūsų pastogėje” vienas kartografinės fantastikos kūrinys patalpintas su specialiu aprašymu – komentaru (“Sala Lolė”) - tikras kartofantijos apsakymas.
Leidinys dėl nežinomų priežasčių toliau nebuvo leidžiamas. Tuo tarpu pats jau kurį laiką redagavau   vien tik fantastikai skirtą nedidelės apimties laikraštuką “Kibirkštis”. Kai buvo išleista “Mūsų pastogė”, jau buvo išėję 4 mėgęjiški “Kibirkšties” numeriai. Nuo kada buvo pradėtas leisti šis fenzinas – neaišku, nes iki šių dienų pas mane neišliko nė vieno minėto leidinio numerio – tik vienas nedidelis per kalkę kopijuotas fragmentas. Tačiau pagal jau seniau spausdintus apžvalginius straipsnius “Denebolos šviesoje” (1996 m.) ir “Vilties daige” bei kitus šaltinius, galima teigti, kad  fenzinas buvo išleistas 3 egz. tiražu, o pasirodė apie 6 - 7  jo numeriai tų metų balandžio – gegužės mėnesiais. Fenzine dominavo mano literatūrinė kūryba. Tai pirmasis mėgėjiškas laikraštukas, pastoviai talpinęs kartografinę fantastiką. Jai skelbti laikraštėlyje buvo įsteigta nuolatinė rubrika “Valstybės iš mano žemėlapio”, kur publikuota ištisa fantastlapių  serija.
P.Jankauskas nustojęs leisti “Mūsų pastogę” 1987m. gegužės 16 d. skaitytojams pateikė naują, tačiau kur kas mažesnės apimties produktą – 4 puslapių apimties “AKPJ”. Buvo parengti ir išleisti 3 fenzino numeriai. Paskutinis iš jų pasirodė gegužės 29 dieną. Laikraštuko formatas toks pat kaip ir ankstesniųjų. Leidėjas skaitytojams atsako į mano leidiniuose pateiktus klausimus, spausdino savo literatūrinės kūrybos pluoštelį, talpino nedidelės apimties kritinius straipsnelius literatūrinėmis temomis, anketą ir vieną spalvotą  istorinį fantastlapį. “AKPJ” rengtas vieno egzemplioriaus tiražu.
Pastebėtina, kad tų 1987 m. pavasarį leisti fenzinai, kaip ir ankstesnieji, buvo vienintelis būdas skelbti asmeninę kūrybą, ja keistis. Leidinių numeriais dalintasi tarsi laiškais. Tačiau tie “laiškai” pelnytai įgijo mėgėjiškų leidinių reputaciją ir juos skaitė ne tik vienas adresatas. Be to, fenzinai turėjo tam tikrus pavadinimus, buvo numeruojami, juose pateikti ir kiti spaudiniams būdingi duomenys.
Artėjant vasarai fenzinų leidyba vėl trumpam užgeso. Vasaros metu organizuoti žygiai dviračiais, kelionės kiauradugnėmis guminėmis valtimis (būta daugybė nuotykių, kartą vos nepriburbuliavom), rengta   64 kilometrų ilgio “supermaratonas” dviračiais po Telšių rajoną, montuota spec. ryšio sistema nuo mano kambario iki Petro namo: nutiesta mechaninio ryšio sistema, kuria buvo galima pasiųsti žinutes ar netgi knygas (patyrėm daug vargo ir juoko, kai vadinamoji ryšio sistema "lūždavo", nutrūkdavo ar dar kaip kitaip “pakibdavo”.
Tuo laikotarpiu buvo kuriami nauji fantastlapiai, nupiešėm daug fantastinės pakraipos piešinių ir vėl, kaip visada, pasipylė naujų literatūrinių mėginimų. Kai mano namuose atsirado spausdinimo mašinėlė, netrukus vėl atsinaujino fenzinų leidyba. Nepaisant to, kad to aparato šriftas ir buvo rusiškas, nusprendžiau vis vien leisti naują fenziną. Tai įvyko 1987 m. rugsėjo 21 d.. Šią dieną buvo išspausdinta vos vieno lapo apimties “Akapėja”, o pirmasis numeris spausdintas ne tik rusiškais spaudmenimis, bet ir rusų kalba. Antrajame numeryje tekstas lietuviškas, bet raidės rusiškos – visai kaip devynioliktojo amžiaus antrosios pusės Lietuvoje “graždanka” išleisti cariniai leidiniai.
Kodėl toliau nebuvo leidžiama “Akapėja”? Iš mano namų buvo išvežta minėtoji spausdinimo mašinėlė, todėl susidomėjimas bet kokia leidyba greitai išblėso.
Mano bičiulis Petras mėgėjiškų leidinių rudenį nebeleido. Stasys buvo paimtas į tarybinę kariuomenę, tad jo įdomi ir aktyvi feniška veikla netrukus nutrūko visiems laikams.
Kas vyko toliau? Iki metų pabaigos AKPJ “organizacijos” nariai  užsiėmė kitokia fantastine kūryba. Buvo kuriami apsakymai, braižomi fantastlapiai, gausiai tapomi didelio formato (netgi vatmano lapo dydžio) realistiniai peizažai ir fantastiniai paveikslai guašu ir akvarele, flomasteriais bei kitomis priemonėmis. Tais metais (vasarą) aš ir P.Jankauskas pirmą kartą pamėginome išrinkti to laikotarpio populiariausius ir originaliausius fantastinius pavadinimus – nesamų  žemių vietovardžius. Buvo sudarytas dešimtukas. Tačiau pastarasis konkursas dar ilgokai laukė savo dienos, o ji, kaip minėta, buvo tik 1989 m., nors  1988 m. pats dar kartą pamėginau išrinkti fantastinių pavadinimų dešimtukus. Taip pat tais metais sukūriau pirmą fantastinį stalo strateginį žaidimą “Kosmobilių karas”. Pastarąjį dažnai žaidžiau su Žaneta Gasyte ir Petru Jankausku.
Dvejų draugų kūrybinį gyvenimą kuriam laikui itin pagyvino mano sugrįžimas mokytis į Viešvėnų vidurinę mokyklą (metus mokiausi Luokėje, nes iki 1987 m. pavasario Viešvėnuose vis dar būta tik devynmetės). Abu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai pateikėme savos kūrybos pluoštelį. Perskaičiusi maniškio rankraštinio rinkinėlio “Zodiako ženklai” rašliavą, kelis apsakymus ištaisė ir pakomentavo esmines klaidas. Vienas iš apsakymų “Siautėjantis badas ir... mirtis” buvo iš naujo perrašytas ir šį norintys galėjo pasiskaityti kabėjusį mokyklos stende. Stendą papuošiau ir to kūrinio iliustracijomis. Ši publikacija, nors ir mokyklos ribose,  man buvo pirmas viešas pasirodymas. Vėliau tas rašinys buvo siųstas į “Moksleivį”, tačiau vėlgi nepavyko ten “prasimušti”.
Petro Jankausko kūryba tos pačios mokytojos buvo įvertinta kur kas griežčiau, todėl rašinių autorius įklimpo į pesimizmą ir kūrybinės veiklos ėmėsi tik kitų metų pavasarį.
Mes nedalyvavome 1987 m. organizuotame respublikiniame konkurse “Visata ir žmogus” apie kurio egzistavimą perskaitėme tuo metu ėjusioje “Komjaunimo tiesoje”, nors ilgai galvojome tai padaryti. Abu  aiškiai suvokėme, kad turimi literatūriniai bandymai dar yra silpnoki ir reikalauja geroko redagavimo, nors pats jau buvau paruošęs  kelis specialiai parengtus apsakymus, kurie dabar kelia beveik vien tik juoką...
1987 metais rašiau į žurnalą “Mokslas ir gyvenimas”, klausdamas kur slypi fantastikos pasaulyje ir Lietuvoje ištakos. Netrukus gavau įdomų ir pakankamai suprantamą atsakymą su datomis, pavadinimais, pavardėmis. Laišką pasirašė nežinomasis inicialais M.K..
Sunki buvo 1988 m.  pradžia. Žiemą tik vienas iš Viešvėnuose gyvenusių fantastikos mėgėjų mėginau kažin ką nuveikti. Pirma atgimstančios veiklos paukštė – sąsiuvinio formato fantastinis fenzinas “Fantastikos horizontai”, pasaulį išvydęs 1988 01 16 d.. Leidinukas išėjo 2 egzempliorių tiražu, jį sudarė 24 puslapiai, visi rašyti ranka. Šitame mėgėjiškame  žurnaliuke pateikiau ištisą straipsnių ciklą: “Problema kūryboje”, “Piešime”, “Kita veikla”. Visose trejuose  dalyse apžvelgta bendra  AKPJ veiklos istorija, mėginama rasti išeičių iš susidariusios neaiškios ir į aklavietę orientuotos situacijos. Juk patys nebuvome suradę daugiau bendraminčių, kurie save skirtų fantastikai, o mūsų kūryba iki tol tebuvo embriono stadijoje, vis dar “neprinokusi”. Ciklas baigiamas mintimis apie kartografinę fantastiką. Apie ją rašyta pirmą kartą gan kritiškai:
“Žemėlapiai – tai neįprasta veiklos sritis. Respublikoje iš milijono gal tik keli tuo užsiiminėja. Tačiau tai būtų tik pusė bėdos. Mes juk “nukariaujame” Rusiją, kitas šalis; mūsų Lietuva nukariauja visą pasaulį. O tai yra nelegalu (...). Mes per šitokią veiklą su žemiškaisiais kontūriniais žemėlapiais galime sėstis į kalėjimą. Žemėlapiai, kuriuos mes vadiname fantastiniais, kitaplanetiškais, beveik nepavojingi, nes čia nėra vaizduojama ir provokuojama (...) Rusija, nekariaujame prieš ją. Jei milicija ir juos pamatytų, tai mus palaikytų kvailiais ir tiek. Tačiau sutinku su tavimi (nuoroda į P.Jankauską. Aut. past.), kad nereikia masiškai jų piešti, juk jokios naudos  neduoda ne tik mums, bet ir visuomenei. Šitokie žemėlapiai (...) gali praversti rašant fantastinius kūrinius, kurių veiksmas tarkim, vyksta tam tikro tokio fantastinio pasaulio  vietoje...”
Toliau leidinyje seka “Svarbioji anketa” į kurią fantastikos bičiulis Petras atsakė raštu. Į anketą vėliau ir pats pamėginau atsakyti. Kas tai per anketa? Ko ja siekta? Dauguma pateiktų klausimų susiję su literatūrine kūryba, to laikmečio dvejų fantastų dailės bandymais, kūrybinėmis problemomis bei kitomis aktualijomis, perskaitytomis knygomis, regėtais kino filmais. Ši ilga anketa užėmė net 4 puslapius.
Fenzine spausdintas apsakymo fragmentas “Karas pašalinio akimis”, publikacija “Dailė”, kurioje mėginama aiškinti kaip piešti. Šį straipsniuką puošia fantastinis piešinys. Po to seka “Kronika” - naujienų skyrelis, “Skaitytų knygų santrauka”, kurioje rašoma apie H.Velso “Nematomą žmogų” ir H.Ranko “Galingųjų bejėgiškumą”. Toliau seka “Kritikierius”, “Įvairūs niekam tikę pavadinimai” su paaiškinimais bei mintis apie fantastinių pavadinimų ir idėjų registravimą. Paskutiniajame viršelyje – turinys, o gale – fantastiškai perkurtas “Internacionalas” - “Pirmyn fantastai nužemintieji” - ko gero bene pirmas filksingo atvejis Lietuvoje (fliksingas - šiuo metu fantastų pasibuvimuose populiarus reiškinys, kuomet dainuojamos realios liaudies ar estrados dainos, tačiau pakeičiami jų tekstai humoristiniais - fantastiniais; sumanymas atkeliavo iš Amerikos ir Vakarų Europos).
Taigi, “Fantastikos horizontai” nuo anksčiau  leistų fenzinų skiriasi  straipsnių gausa, apimtimi ir keliomis į akis krentančiomis naujovėmis:
· Pirmąkart prabilta apie kartografinę fantastiką;
· Leidinyje pirmą kartą Lietuvoje pateiktas filksingo kūrinys;
· Publikuota fantastinių knygų apžvalga;
Fenzinų leidyba atgimė tik kitų, 1989 metų pavasarį. Apie tai bus rašoma jau kitoje straipsnio dalyje. Tuo tarpu glaustai apžvelgsiu likusius 1988 m. mėnesius.
Tais metais būta net kelių svarbių vietiniams fantastikos mėgėjams įvykių. Įsimintinas tas faktas, kad gegužės 7 dieną aš su P.Jankausku sukūrėme savo, kaip savitos dvinarės organizacijos, vėliavą, kurią sudarė dvi horizontalios juostos: viršuje balta spalva, apačioje – melsva. Baltame fone būta inicialų AKPJ, užrašytų rudais dažais, nors pagal pradinį projektą antraštė turėjo būti raudona. Ši pasiūta vėliava kabėjo Viešvėnų pušynėlyje iškelta į aukštą pušį, augančios ant kalvelės, šalimais žydų kapinių... Kalbant apie simboliką, galima paminėti, kad iki tol abu jau seniai mėginome susikurti savo ženklus – vėliavas. Prie šio sumanymo buvo prisijungęs Petro brolis Antanas.
Su Petru tais pačiais metais pamėginome sukurti būsimojo Viešvėnų fantastų suvienijimo centro “Fajetai” emblemą – keturjuostę vėliavą, kurioje puikavosi ... fantastinių knygų serijos ”Zenitas”   ženklas ir klubo pavadinimas.

Bus dar