žiemiškas skausmas

Pirštai tepa grimą ant vakaro veido –
apgamų šiek tiek, vilkiška nosis
kvėpavimą stabdo, gūsį paleidžia
ir vėjas į smilkinį šąlančiai kosti.
O nakčiai įbėgus į svetimą kiemą,
atkunta vagys ir sėlina pakraščiu.
Šunys nudvėsta į žiemą – po vieną –
tyla prie namų – plėšikui už raktą.

Bet tamsos suplyšta, kaip plyšta ir lūpos,
kai glostai jomis šulinio dangtį.
Sušalusios katės, benamiai priklupę –
per daug dangus kregždžių prilankstė.
Ir taip nebebus, kad griūtum į upę –
pabrango skendimas, pabrango, ir
moterims skalbti upėj parūpo,
o kas, jei manoji – be rankų?
ta_pati