2.3  VĖLYVASIS IKIKLUBINIS PERIODAS, VADINAMASIS AKPJ

1986 – 1988 m.

Kodėl AKPJ? Kas tas AKPJ? Tas pavadinimas kilęs nuo pirmųjų vardų bei pavardžių raidžių – Arnoldas Kalnikas + Petras Jankauskas. Pavadinimas tais laikais turėjo didelę reikšmę, nes tai simbolizavo kūrybinę sąjungą ir tarytum neformalią, niekur neįregistruotą organizaciją. Tai dar nebuvo klubas, tačiau jis savitai atliko panašias funkcijas. Šis pavadinimas (AKPJ) dažnai puikavosi ant fantastinių kūrinių rankraščių, fantastlapių ir, galų gale, ant fenzinų Į šį junginį nebuvo įtraukti kiti vietiniai fantastikos mėgėjai. Tačiau šiame skyriuje neišvengiamai papasakosiu ir apie kitų fantastikos mėgėjų, gyvenusių Viešvėnuose, veiklos istoriją, nes AKPJ veikla niekada nemėgino užsibrėžti sau griežtas ribas, užsidaryti steriliame kiaute.
Mano ir  bičiulio Petro Jankausko literatūrinės rašliavos suklestėjimo pradžia – 1986 m. kovo vidurys. Pamenu, kad tais metais parašiau pirmą stambesnės apimties fantastinį rašinį – romaną  “Įvykiai kitoje planetoj”. Nebaigtą, tačiau dar rašomą kūrinį skaičiau Petrui Jankauskui ir jis kažką tame minčių ir nuotykių kratinyje rado teigiama, todėl, susižavėjęs tokia kūrybine veikla ir pats pamėgino kurti, parašydamas istoriją, paremtą fantastine legenda. Kūrinys rašytas sukūrus fantastinį žemėlapį. Ta savita legenda buvo pavadinta “Galingoji Tonkija”, savo apimtimi primena apsakymą. Vėliau P.Jankauskas sudomintas  maniškių kosminių laivų  įgulų nuotykiais Hansulane, kuriuos skubėjau aprašyti, netrukus pradėjo rašyti fantastinę istoriją “Nuotykiai kitose planetose”. Pastarojo rašinio personažai kūrinio pabaigoje turėjo susitikti su manojo romano herojais. Tačiau šis sumanymas nebuvo pabaigtas. Po šio įvykio tiek ir aš, tiek ir P.Jankauskas iki pat vasaros pradžios nebeužsiėmė jokia fantastine kūryba. Tačiau netrukus viskas pasipylė lyg iš gausybės rago. Buvo priraityta daug niekam nereikalingos, bevertės rašliavos. Kai kurie rašiniai netgi nebuvo užbaigti ir pagal tais laikais įsigalėjusią terminologiją vadinti nuotrupomis.
Pasitaikė, žinoma, ir pusėtinų rašinių. Vienas iš tokių buvo kolektyvinis mėginimas rašyti fantastinį romaną “Nuotykiai Teodoroje”. Tačiau ir šis bandymas taip ir liko nebaigtas.
Pažymėtina, kad tų laikų literatūriniai kūriniai neretai būdavo gausiai, bet mėgėjiškai iliustruojami piešiniais, o kartais ir fantastiniais žemėlapiais.  Rankraščius puošė įvairūs keisti užrašai. Nemaža dalis tų tekstų  buvo parašyti prisiskaičius fantastinių knygų ir prisižiūrėjus nedažnų fantastinių filmų, todėl ne nuostabu, kad siužetuose atsispindėdavo ne vienas pasiskolintas motyvas, tam tikri štampai. Ne vienas toks rašinys pagal tai, kurio autoriaus knyga paveikė rašančiojo produkciją netgi 1986 m. buvo pavadinti “kopijaciniais”, “žiulvernistiniais” ar dar kaip kitaip. Plačiai paplito rašinių, įtakotų J.Guliavskio “Miglų sezono”, A.Beliajevo “Žmogaus amfibijos”, Herberto Velso “Pasaulių karo”, Kazimiero Paulausko “Argonautų laivo”, Banguolio Balaševičiaus “Agento ir roboto”, o vėliau ir A.Kazancevo “Fajetų” turinio, Fransiso Karsako "Eldorado liūtų"  ir kitų autorių kūrinių. Tais metais išskirtinai susižavėjome ir Žiulio Verno kūryba. Vasarą abu mėginome kurti vaidinimo scenarijų pagal Žiulio Verno knygą “Paslaptingoji sala”. Vieną šio kūrinio fragmentą pabandėme inscenizuoti gamtoje... niekam nematant.
1986 metų rugpjūčio mėnesį ir aš, ir mano bičiulis sukūrėme vienus iš pirmųjų didelio formato, ant sienos kabinamus fantastlapius, kurių pakraščiuose būta įvairių komentarų, brėžinių ir spalvotų piešinių. Svarbiausias iš tų laikų išlikęs palikimas – kartografinės fantastikos kūrinys “Maradlapis”.
Tačiau ryškiausias to laikotarpio įvykis ne silpni fantastiniai apsakymai, apysakos ir netgi romanai, bet pirmųjų Žemaitijoje fenzinų pasirodymas. 1986 08 06d.  pasirodė pirmas “Tam, kas mėgsta fantastiką” numeris, kurį redagavau ir leidau pats. Petras Jankauskas tuo pačiu metu parengė savo fantastikai skirtą mėgėjišką leidinuką “Fantastas apie Visatą”. Tai buvo mažatiražiai leidiniai išleisti tik po vieną ar kelis egzempliorius, abu rašyti ranka. Vėlesnieji pakopijuoti per kalkę.
Koks buvo tų leidinukų tikslas? Jų paskirtis – keistis savo kūrybos vaisiais, paįvairinti nykų provincialų fantastų gyvenimą. Tais metais šie fenzinai, kaip ir minėta, buvo leidžiami nedideliais tiražais: iki kelių egzempliorių. Tačiau ir toks kuklus tiražas abiems galėjo prikrėsti didelių nemalonumų, nes pastarieji fenzinai buvo leidžiami nesuderinus su Glavlitu ar kuria kita tuometine įtakinga komunistine organizacija. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus mūsų leistus 1986 – 1990 m. fenzinus. Ne menkiau būtume nukentėję, jei kas nors iš, tarkim, KGB struktūrų būtų aptikę fantastinius žemėlapius, kuriuose Lietuva žemiškuosiuose fantastlapiuose  1982 – 1989 m. buvo  vaizduojama galinga ir karinga, užkariauja Rusiją ir kitus kraštus, įtakoja pasaulio istoriją. Tais senais laikais mudviems buvo ne svetima ir supergalingos Pabaltijo valstybės idėja... Vienas iš įdomesnių dalykų – būta fantastlapių, kuriuose buvusi TSRS susiskaidžiusi į atskiras ir savarankiškas respublikas, Afrika arba Amerika kolonizuota lietuvių, latvių, estų, kartais ir lenkų...
Grįžtant prie pirmųjų išleistų fenzinų, galima juos apžvelgti detaliau. P.Jankauskas “Fantastas apie Visatą”, kurio egzempliorių neišliko, talpino savo kūrybos apsakymus, straipsnelius, piešinius. Pats “Tam, kas mėgsta fantastiką” puslapiuose publikavau fantastinio romano pradžią, apsakymus, talpinau įvairius straipsnelius, realius žvaigždėlapius, aiškinau fantastinių pavadinimų reikšmes. Šiais laikais išliko tik 2 pirmieji fenzino numeriai, nors tais metais pasirodė penki numeriai, o tiražas buvo nežymiai padidintas – iki 5 egz. Rugsėjo mėnesį leidinys nustojo ėjęs. Tuo metu rimtai mąsčiau parengti 40 puslapių fantastikai skirtą leidinį, tačiau pastarasis buvo tik pradėtas ruošti, vadovaujantis specialiomis “Žurnalų (taip vadinome savo leidinukus) rašymo nuostatomis – taisyklėmis”, kurias buvau sau pasirašęs.
Petras Jankauskas taipogi nustojo leisti savo laikraštuką. Ši krizė prasidėjo po to, kai pats  išsiunčiau į “Moksleivio” žurnalą du  apsakymus ir gavau skaudžios kritikos, o kurį laiką nei aš, nei draugas nesiėmėme jokio rašymo. Kritika iš esmės buvo teisinga, tačiau žurnalo darbuotoja, kuri parašė du laiškus, nurodė ir ideologinius trūkumus, pastebėtus kūriniuose.
Tik gruodžio mėnesį pradėjau šį bei tą rašinėti. Petras Jankauskas netrukus irgi atsigavo. Tuo metu kūriau pusiau fantastinį romaniūkštį, kurio veiksmas vyko  XIX Prancūzijoje, sukilimo Liono mieste metu. Rašinys gerokai įtakotas Žiulio Verno kūrinių. Tačiau nesusiformavusio  klubo narių ta istorija, kurią  pastoviai skaičiau susitikimų metu, buvo itin palankiai sutikta...
Tų metų pabaigoje vietiniame Telšių rajono laikraštyje “Komunizmo švyturys” (vėliau jis vadintas “Telšių laikraščiu” (1990 m.), o dabar jis pakrikštytas apskrities laikraščiu “Kalvotoji Žemaitija”) perskaitėme žinutę – kvietimą. Tas straipsnelis pasakojo apie įsteigtą rajono literatų klubą “Šatrija”, kuriam vadovavo talentingas poetas Vitalijus Dacys. Mes norėjome į šį klubą įstoti ir patobulinti savo literatūrinius gebėjimus. Todėl skubiai parašėme laišką su pareikštu noru tapti organizacijos nariais. Laišką išsiuntėme tų metų gruodžio 30 d.. Tačiau atsakymo sulaukėme negreitai. 1987 m. žiemos pabaigoje sulaukėme laiško iš minėtojo klubo, kuriame buvo prašoma atsiųsti kūrinių. Ir P.Jankauskas, ir aš suskatome atrinkinėti apsakymus. Kai ką netgi specialiai parašėme ir, neilgai trukus, viską  kuo skubiausiai išsiuntėme.
Šį kartą atsakymo sulaukėme tik 1988 m. gegužės mėnesį (apie tai bus šiek tiek vėliau). Šiek tiek nusiminę, vis nesulaukdami žinių iš Telšių, ėmėme galvoti apie fantastikos mėgėjų klubo steigimą. Mes, pažymėtina, iki pat 1987 m. vidurio neturėjome JOKIOS informacijos apie kitas Lietuvoje gyvavusias fantastikos mėgėjų organizacijas. Prisigalvojome įvairiausių nerialių idėjų kaip susirasti fantastikos mėgėjus. Todėl ketinome konstruoti nedidelį oro balioną prie kurio gondolos galvojome pririšti laiškus su kreipimaisi į “Nežinomus Fantastus”, tikėdamiesi, kad tokiu būdu kas nors atras nukritusį skraidymo aparatą ir perskaitys pririštus tekstus. Gal tarp tų skaitytojų atsirastų ir fantastikos mėgėjų? Sumanymas nebuvo įgyvendintas dėl fizikos žinių trūkumo. Mes ir patys suvokėme, kad pradėtas gaminti aparatas bus sunkus ir jis niekada nepakils į orą. Būta ir daugiau panašių utopinių projektų, tačiau jie visi netrukus būdavo atmesti kaip neįvykdomi. Todėl realiausia buvo patiems įkurti klubą, nes Viešvėnuose jau būta šiek tiek fantastikos gerbėjų. Ta mintis ne vienam buvo sukirbėjusi galvoje tik perskaičius žinutę apie literatų klubą Telšiuose. Didelių lūkesčių suteikė Petro brolis Stasys, kuris 1986 – jų pabaigoje parašė pusiau nuotykinį, pusiau fantastinį rašinį, kurio turinys mus likusius labai suintrigavo. Pats labai laukdavau tų įsimintinų skaitymų, kurie vykdavo P.Jankausko namuose. Tų pasibuvimų metu savo “šedevrus” dėstėme kiekvienas iš trijulės. 1987 metų pavasarį . S.Jankauskas mūsų vertinimui pateikė ir grynai fantastinį rašinį. Tuo metu vyko kažkas panašaus į  literatūrines varžytuves. Prisimenu, kad tuo laikotarpiu rašiau gausiai iliustruotą dvejų dalių nuotykinės fantastikos rašliavą, pavadintą “Paslaptingoji Dema”. Dar nebaigtus kūrinius skaitėme pakaitomis, o paskui įvertindavome išgirstus skyrius. Skaitymai vykdavo vos ne kasdien. Stasys netgi šių dienų vertinimu rašė vaizdingiau ir įtaigiau. Jo kūrinio siužetas buvo originalesnis už mano ir P.Jankausko, nes mažiau įtakotas perskaitytų knygų, nors šis buvęs fantastikos mėgėjas ir mėgo skaityti labai daug. Gaila, kad jo tas romanas taip ir nebuvo užbaigtas.
Mano rašiniuose trūko originalumo, tačiau dinamiškas, lakoniškai išdėstytas “Demos...” siužetas ir piešiniai (jų būta 10, du iš jų sukūrė Petras) bei su jais ir kūrinio turiniu susietas kadaise sukurtas  “Maradlapis” su savo įsimintina Filoderko jūra, pabaisomis, ateiviais, klastingais laukiniais ir nuolat persekiojančiais herojus priešais, kompensavo  visus didesnius trūkumus. Be to, tai buvo išbaigto siužeto mėginimas. P.Jankauskas tuo metu jautėsi šiek tiek pavargęs ir nusivylęs savo literatūriniais mėginimais, nes jam nesisekė sukurti pakankamai įdomaus rašinio. Jam tuo metu trūko idėjų ir įkvėpimo, tad su draugišku pavydo stebėjo mano bei savo brolio “kūrybines lenktynes”... Kad taip buvo, galima suprasti paskaičius P.Jankausko apysaką “Žakas Paganelis ir jo draugai” - tipiškas tik tiems seniems laikams būdingas “kopijacinis” rašinys, kokių ir pats buvau krūvą “primarginęs”. Kiek įdomesnis nebaigtas jo rašinys “Penki erenautai” - fantastinė ir neplagijuota istorija su robinzonados elementais.

Bus dar